Tokio pavadinimo mokslinė konferencija rugsėjo pabaigoje įvyko Lietuvos mokslų akademijoje. Konferencijos organizatoriai – Lietuvos mokslų akademija, Vilniaus universitetas, Chemijos institutas, “Lietuvos mokslo” redakcija ir Mokslininkų rūmai – pasistengė, kad renginys, vykęs konferencijų ciklo “Mokslas pasitinkant Lietuvos tūkstantmetį” ribose, sudomintų kuo platesnį chemikų bendruomenės ratą. Tačiau bene labiausiai konferencija gali būti patenkinti chemikai ir ne tiktai chemikai, besidomintys mūsų mokslo istorija: iš vienuolikos pranešimų net trys buvo skirti Lietuvos chemijos ir atskirų jos šakų raidai aptarti, o ir kituose žymią dalį sudarė istorinis ekskursas. Konferencijai toną davė įvadiniai LMA prezidento akad. B.Juodkos žodžiai, kad bėgant greitais mūsų gyvenimo tempais retkarčiais reikia sustoti ir apsidairyti, kur atsidūrėme, iš kur ateiname ir kur einame.

Besibaigiančiame tūkstantmetyje istorija Lietuvos chemikams atseikėjo šiek tiek daugiau kaip du šimtmečius. Oficiali lietuviškosios chemijos gimimo data – 1784 metai. Tada klestėjusiame Vilniaus universitete įkurta pirmoji Lietuvoje chemijos katedra. Pasaulinio garso neišpaikinti Lietuvos chemikai ir dabar didžiuojasi antruoju tos katedros profesoriumi A.Sniadeckiu, dabartiniuose Švietimo ir mokslo ministerijos rūmuose atradusiu naują cheminį elementą vestį (dabar vadinamas ruteniu), universiteto bibliotekoje parašytame biochemijos, biofizikos ir teorinės chemijos vadovėlyje “Organinių būtybių teorija” (1804-1811 m.) pirmą kartą pasauliniame moksle iškėlusiu mintį apie organizmų tarpusavio ryšį, dėsningą cheminių elementų apykaitos ratą visoje Žemės plutoje ir taip klojusiu šiuolaikinės geochemijos ir biogeochemijos pamatus, Vilniuje, o ne Krokuvoje ar Varšuvoje kūrusiu rašytinės lenkiškosios cheminės terminijos pagrindus (vadovėlis “Chemijos pradmenys”, 1800 m.).

Konferencijoje buvo pabandyta nuosekliau apžvelgti Lietuvos chemijos istorijai skirtus darbus (doc. Z.Mačionis). Pradžią jiems davė 1961 m. vykęs vieno žymiausių tarpukario mūsų chemikų prof. V.Čepinskio 90-ųjų gimimo metinių minėjimas ir jam skirti akademikų A.Purėno bei J.Matulio straipsniai. Kitų publikacijų teko laukti dar dešimtmetį, kai du didelius straipsnius apie tuometinę Lietuvos chemijos padėtį paskelbė akad. P.Buckus, beje, ir vėliau ypač daug dėmesio skyręs ir tebeskiriantis mūsų chemijos istorijos populiarinimui. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje darbų mūsų chemijos istorijai skirtomis temomis paskelbė akad. J.Matulis, akad. J.Janickis, V.Šimkūnaitė, profesoriai J.Degutis, K.Daukšas, V.Daukšas, pirmoji profesionali mūsų chemijos istorikė L.Gylienė. Didžiulį postūmį viso Lietuvos mokslo istorijos tyrinėjimui davė 1979 m. vykę Vilniaus universiteto 400-ųjų metinių minėjimo renginiai ir tam jubiliejui skirtos knygos, tačiau mūsų chemijos istorijos nagrinėjimui derlingiausias paskutinysis nueinančio amžiaus dešimtmetis. Viena po kitos pasirodė knygos, skirtos profesoriams V.Čepinskiui (1992), Pr.Jodelei (1996), ilgamečiui LMA prezidentui akad. J.Matuliui (1999), prof. K.Daukšui (2000), puikus biografijų žinynas “Lietuvos chemikai” (1999), leidiniai, skirti Vilniaus universiteto Chemijos fakultetui (1984 ir 1999), Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetui (1997), Mokslų akademijos Chemijos (1991 ir 1995) ir Biochemijos (1997) institutams, Lietuvos chemijos pramonei (1996), AB “Achema” (1997), iš spaudos išėjo bemaž dvidešimties žinomiausių mūsų chemikų bibliografinės rodyklės. Chemijos istorijos baruose greta jau minėtų autorių ypač daug dirba dr. R.Jankauskienė ir dr. D.Kimtienė, doc. M.Martusevičius, chemijos istorija rimtai domisi akad. A.Vaškelis, MA narys korespondentas L.Simanavičius, įdomių straipsnių paskelbė akad. R.Višomirskis, profesoriai J.Kudaba, R.Baltrušis ir J.V.Gražulevičius, dr. M.Šalkauskas. Lietuvos chemijos pramonės istorijai skirtas knygas sudarė D.Kitrienė ir A.Spudulis, daktaro disertaciją apie Lietuvos chemikų mokyklas apgynė D.Kitrienė. Savo indėlį į Lietuvos chemijos istorijos nagrinėjimą įnešė ir šių eilučių autorius.

Lietuvos chemijos istorijai buvo skirti ir akad. A.Vaškelio bei LMA nario korespondento L.Simanavičiaus pranešimai, kuriuose pabrėžta, kad norint nuosekliau panagrinėti visą Lietuvos chemijos istoriją ir dabar plėtojamų chemijos krypčių veiklą reikėtų keleto dienų ir kad tik dėl tos priežasties konferencijoje visiškai nekalbama apie tikrai brandžius šalies biochemikų darbus. Ypač daug dėmesio pranešėjai skyrė Lietuvos fizikochemikų ir elektrochemikų mokyklų atsiradimui ir formavimuisi, V.Čepinskio, J.Matulio ir J.Janickio veiklai. Chemijos instituto direktoriaus akad. A.Vaškelio nuomone, dabar Lietuvoje esančių chemijos krypčių skaičiaus nereikia mažinti: turėti vos vieną kitą kryptį būtų labai rizikinga, nes mokslo perspektyvų niekada negalima tiksliai prognozuoti. Visai kitas, jau diskusinis dalykas yra tomis kryptimis dirbančių žmonių skaičius, priskirtinas mokslo organizavimo sričiai.

Įdomių duomenų buvo pateikta prof. A.Padarausko, doc. S.Armalio ir prof. R.Kazlausko pranešime apie Analizinės ir aplinkos chemijos katedros darbą Vilniaus universitete. Savo ištakas kildinanti iš legendinio prof. K.Daukšo darbų, katedra nuo 1980 m. pradėjo dirbti tokiomis naujomis kryptimis, kaip atrankinių jonų elektrodų metalams cianidiniuose tirpaluose nustatyti kūrimas ir taikymas, pėdsakinių metalų nustatymas inversinės elektroanalizės metodais, jonų chromatografijos ir kapiliarinės elektroforezės sistemų tyrimas ir taikymas neorganinėje analizėje, organinių aplinkos teršalų (pavyzdžiui, aromatinių angliavandenilių, chlororganinių pesticidų) analizė dujų chromatografijos metodu. Katedroje naudojami metodai leidžia nustatyti metalų jonų mikrokiekius, kai jų koncentracija vos 0,18 ng/ml, per maždaug 5 minutes atlikti visą nagrinėjamo objekto katijonų ir anijonų analizę, vieno bandymo metu tiksliai nustatyti netgi bidistiliate (!) esančius katijonus ir anijonus. Prof. A.Padarausko atlikta lyginamoji analizė parodė, kad nepaisant nepalankių ekonominių sąlygų tarptautiniuose žurnaluose skelbiamų katedros publikacijų skaičius per pastarąjį penkmetį yra maždaug toks pat, kaip panašaus dydžio Graco universiteto (Austrija) analogiškos katedros straipsnių skaičius.

Vilniaus universiteto Bendrosios ir neorganinės chemijos katedroje atliekami kietojo kūno chemijos ir medžiagotyros srities darbai nagrinėti prof. A.Abručio, doc. J.Barkausko ir prof. A.Kareivos pranešime. Apie tos srities katedros darbų lygį liudija toks faktas: darbai pradėti 1988 m., pirmosios reikšmingos publikacijos paskelbtos 1992-1993 m., o per pastaruosius 8 metus tarptautiniuose žurnaluose pasirodė apie 50 mokslinių katedros darbuotojų parengtų straipsnių (iš jų apie 90 proc. – su užsienio bendraautoriais). Katedroje dirbama aukštatemperatūrio superlaidumo srityje, užsiimama funkcionalių oksidinių plėvelių sinteze iš organinių metalų junginių garų fazės, polikristalinių ir amorfinių medžiagų (anglinių kompozicijų ir daugiakomponenčių metalų oksidų) sinteze. Katedroje gauti rezultatai ypač naujais ir vertingais pripažinti Prancūzijos, Europos ir JAV patentuose, keletas užsienio firmų susidomėjo čia parengta technologija superlaidiems sluoksniams gauti ant didelio paviršiaus, prof. A.Abručio vadovaujama grupė nuolat gauna didelius užsieninius grantus.

Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Organinės chemijos katedros profesorių E.Butkaus ir S.Tumkevičiaus pranešime apie organinės chemijos plėtrą ir perspektyvas kalbėta ne tik apie organinės chemijos pradžią ir raidą Lietuvoje bei jų vadovaujamų darbuotojų atliktus naujų, specifinėmis savybėmis pasižyminčių organinių medžiagų sintezės darbus. Daug dėmesio skirta organinės chemijos raidos pasaulinėms problemoms. Pavyzdžiui, kalbėta apie vadinamąją čipsinę sintezę, leidžiančią per dieną gauti šimtus ir tūkstančius (!) naujų junginių.

Chemijos instituto darbuotojas habil. dr. A.Malinauskas pristatė konferencijos dalyviams palyginti naują, vos 25 metų istoriją teturinčią tyrimo metodų grupę – spektroelektrochemiją. Jos esmė ta, kad vienu metu atliekant elektrocheminį procesą tuo pačiu metu (in situ) stebimi optiniai proceso parametrai – gaunami spektrai, registruojami jų kitimai. Šie metodai yra vieninteliai, leidžiantys elektrolizės metu nustatinėti tarpinius vykstančių reakcijų produktus, tyrinėti katalizines reakcijas, ant elektrodų sorbuojamų medžiagų prigimtį ir būsenas.

Prof. E.Juzeliūnas pranešime apie metalų korozijos prevenciją šiuo metu ir jos perspektyvas pažymėjo, kad apie 15 proc. pasaulinių korozijos sukeliamų didžiulių nuostolių galima išvengti panaudojant tinkamas eksploatacijos, kontrolės ir apsaugos priemones. Profesorius pristatė naujausius Chemijos instituto Korozijos tyrimų skyriaus darbuotojų naudojamus neinvazinius korozijos tyrimo metodus, kalbėjo apie instituto tyrimų praktinio panaudojimo galimybes. Susidomėjimą sukėlė duomenys apie chemikų vaidmenį nagrinėjant geoterminio vandens panaudojimo Lietuvoje galimybes, suintensyvėjusios mikrobiologinės korozijos įtaką Vilniaus šilumos tinklams, sumažinus jais tiekiamo karšto vandens temperatūrą iki maždaug 80 C.

MG 2000/11

Views All Time
Views All Time
6368
Views Today
Views Today
1
0 0