Vis labiau nerimsta aistros dėl ketinimo UNESCO istorinio paveldo sąrašui priklausančios Kernavės pašonėje statyti sąvartyną.

Šalia Kazokiškių planuojama įrengti vieną regioninį sąvartyną, uždarant visus senus, neatitinkančius Europos Sąjungos reikalavimų sąvartynus bei įrengiant atliekų priėmimo bei konteinerių aikšteles.

Tačiau daugėja šio sąvartyno statybos priešininkų. Mat planuojamas Kazokiškių sąvartynas atsidurs vos už kelių kilometrų nuo prieš kelias savaites į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų Kernavės piliakalnių. Teigiama, jog nuo sąvartyno iki artimiausio gyvenamojo namo vos 500 metrų. Už kelių šimtų metrų teka dvi upės. Norint įrengti sąvartyną, reikėtų iškirsti pusantro hektaro Kernavės apylinkėse esančio miško.

Ar leisime “šiukšlinti” Kernavę? Ar leisime iškirsti mišką? Atsakymas aiškus – NE!

[b]Kernavei sąvartynas kaip Kuršių nerijai – D-6[/b]

“Pasaulis mus pripažino per 15 minučių, o mes norime tai sunaikinti”, – sakė S.Vadišis prie atsiveriančio vaizdo į žymiuosius Kernavės piliakalnius.

V.Adamkus, savo ruožtu, pasižadėjo surengti pasitarimą, kuriame dalyvautų Aplinkos ir Kultūros ministerijos, vietos valdžios atstovai, paveldosaugininkai, ir surasti Kazokiškių sąvartyno problemos sprendimą.

V.Adamkus Kernavėje su rezervato muziejaus darbuotojais bei UNESCO atstovais Lietuvoje aptarė naują Kernavės, kaip pasaulio kultūros paveldo paminklo, statusą bei Kazokiškių sąvartyno keliamas grėsmes turizmo plėtrai regione.

Kazokiškėse prezidentas susitiko su vietos bendruomene.

Tiek Kernavės muziejaus atstovai, tiek Kazokiškių gyventojai prezidentui skundėsi, kad visą informaciją apie planuojamą sąvartyną jie gaunantys iš spaudos, o jiems pateikiama medžiaga neatitinka tikrovės.

S.Vadišis teigimu, nėra parengta sąvartyno poveikinio analizė, sąvartynas neįvertintas ir paminklosaugos požiūriu, o turizmo plėtros prasme jis ne tik nepadės plėtotis dabar atsirandantiems turistiniams maršrutams, bet ir sustabdys jų plėtrą.

Istorikų teigimu, kelias, kuriuo į sąvartyną sunkiasvoriai automobiliai gabens atliekas, istoriniuose šaltiniuose yra žinomas nuo kryžiuočių laikų, dabar jis jungia istorines Lietuvos sostines – Trakus ir Kernavę.

S.Vadašis baiminasi, kad po kokių 15 metų neatsirastų šeštasis “piliakalnis” – tik ne istorinio paveldo, o šiukšlių.

V.Adamkus teigė, jog argumentas, kad sąvartyno kūrimo procesas per toli nuėjo, jam nėra argumentas ir “pajudėjusi traukinį dar galima sustabdyti”.

“Argumentas, kad vienas milijonas yra investuotas, nėra argumentas. Reikėjo pagalvoti prieš išleidžiant tuos pinigus”, – sakė V.Adamkus.

Kernavės muziejaus atstovai baiminasi, kad esant tam tikroms oro sąlygoms, iš sąvartyno gali sklisti smarvė.

Gavęs tokią informaciją, V.Adamkus teigė, kad tai “nebe mūsų uždaro kiemo, o pasaulinis reikalas”. “Turėdami tokį turtą savo rankose, imam jį švaistyti ir naikinti”, – apgailestavo prezidentas.

Prezidentas piktinosi, kad biurokratai pradėjo daryti sprendimus už vietos žmones, jų neinformavo apie savo planus.

Iš Kernavės vykdamas į Kazokiškes, prezidento kortežas trumpam stabtelėjo prie būsimojo sąvartyno vietos. Kazokiškių bendruomenės atstovai prezidentui pasakojo, kad nors planuose teigiama, jog bus iškirsta tik 1,5 hektaro miško, atidžiau įsižiūrėjus į planus paaiškėja, kad “kita žeme” vadinamos teritorijos yra miškas, ir iš viso reikės iškirsti 17,8 hektarų miško.

Prie 19 amžiaus Kazokiškių bažnyčios susirinkę miestelio gyventojai prezidentui guodėsi buvę apgauti valdžios, kad pastačius sąvartyną nuvertės jų turtas.

Viena iš iniciatyvinės grupės narių – Ina Stačiokienė teigė sulaukusi grasinimų, tačiau ji pažymėjo neketinanti nuleisti rankų.

Anoniminių grasinimų ir įspėjimų yra sulaukę visi, aršiau kovojantys prieš sąvartyną.

“Protėviai mums suteikia galimybę kovoti už tai, kad sąvartyno čia nebūtų”, – sakė I.Stačiokienė.

Aklųjų ir silpnaregių atstovas Leonas Kirkilovskis prezidentui sakė, kad prieš 26 metus prie netoli būsimojo sąvartyno esančio Zelvės ežero pastatytas poilsio ir reabilitacijos centras tokios negalios žmonėms, tačiau įrengus sąvartyną, centro teigiamas poveikis sumažėtų.

V.Adamkus pažadėjo, kad per artimiausias savaites į Prezidentūrą bus sukviesti visų atsakingų institucijų atstovai ir paraginti peržiūrėti jau priimtą sprendimą įrengti sąvartyną šioje tankiai apgyvendintoje, vaizdingo kraštovaizdžio teritorijoje.

Prezidentūrą yra pasiekęs Kazokiškių gyventojų kreipimasis, kuriame piktinamasi planais statyti sąvartyną.

Vilniaus regione planuojama įrengti vieną regioninį sąvartyną Kazokiškėse, uždarant visus senus, neatitinkančius Europos Sąjungos reikalavimų, sąvartynus, bei įrengiant atliekų priėmimo ir konteinerių aikšteles.

Pirminiais skaičiavimais, apie 20 metų gyvuosiančiame 30 metrų aukščio Kazokiškių sąvartyne bus sukaupta maždaug 7 mln. tonų šiukšlių.

Nuo sąvartyno iki artimiausio gyvenamojo namo – vos 500 metrų, už 200 metrų yra Uolios upelis, dar už 300 metrų – Musės upė, Sąvartyno sklypas yra Neries, Žeimenos, Šventosios ir Dauguvos tarpupyje, vienoje ir pagrindinių Baltijos baseino maitinimo sričių.

Ekohidrologiniu požiūriu sąvartynui paskirtas sklypas priklauso jautrių teritorijų kategorijai.

[b]”Bus ieškoma kitų variantų” – tiesa, ar melas?[/b]

Kernavėje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Ko jo Ekscelencija atvyko į Kernavę ir kuo domėjosi – šiame reportažėlyje.

– Aš puikiai suprantu, jog kai kas šį mano vizitą gali aiškinti savaip. Prezidentas gal ir neturėtų rūpintis sąvartynais. Tačiau kai matau, kad tikrai pažeidinėjami žmonių interesai, negaliu būti abejingas,- sakė kernaviškiams, o vėliau šį savo teiginį pakartojo ir Kazokiškėse susirinkusiems gyventojams Valdas Adamkus.

Prezidentą jo vizito Kernavėje metu lydėjo rajono meras Vytas Šimonėlis, Kernavės kultūrinio rezervato vadovai ir darbuotojai. Šio rezervato direktorius Saulius Vadišis papasakojo Prezidentui apie patį rezervatą, apie tai, kokie darbai čia vykdomi ir kokius darbus planuojama atlikti ateityje.

Prezidentas, pasidžiaugęs, kad Kernavė įtraukta į UNESCO istorinio paveldo sąrašą, niekaip negalėjo suprasti, dėl ko jos pašonėje numatyta įrengti didžiulį sąvartyną.

– Mes jau išėjome iš savo “provincijos” ribų. Mus jau žino pasaulis. Todėl privalome elgtis taip, kad nepadarytume sau gėdos. Ką apie mus pagalvos Kernavės svečiai, kai pamatys, jog rezervato pašonėje pūpso šiukšlių kalnas, – kalbėjo Prezidentas, iš apžvalgos aikštelės žiūrėdamas į kitą Neries pusę, kurioje įsikūrusi Kazokiškių gyvenvietė.

Beje, Kazokiškių iš Kernavės dar nesimato. Tačiau nuo Neries link Kazokiškių vingiuoja prieš šimtmečius nutiestas kelias, kurį, kaip sako archeologai ir istorikai, sunaikinti būtų nusikaltimas. O ir pats sąvartynas, pagal dabar kuriamą projektą, iškilęs iki 30 metrų aukščio bei iškirtus šalia jo esantį mišką, kernaviškiams būtų “ranka pasiekiamas”. Taigi galėtume “pasigrožėti” varnų pulkais, pakvėpuoti to sąvartyno skleidžiamais kvapais ir kitkuo.

Respublikos vadovas ne vieną kartą klausė, kodėl buvo pasirinktas Kazokiškių variantas. Rajono meras Vytas Šimonėlis aiškino, jog regioniniam sąvartynui ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, o ilgai svarsčius, tačiau aiškiai jautėsi, jog Prezidento tokie aiškinimai neįtikino.

– Suprantu, kad būsimo sąvartyno projekto rengimui jau išleista daug pinigų. Tačiau dabar situacija iš esmės pasikeitė, ir reikia ieškoti kitų variantų, – sakė Prezidentas. – Aš, kaip šalies vadovas, sukviesiu visų suinteresuotų žinybų atstovus, ir šį reikalą apsvarstysime dar kartą. Manau, kad surasime geresnę vietą.

Aplankęs Kernavės istorijos muziejų, atidžiai susipažinęs su šioje vietovėje archeologų rastais eksponatais, Prezidentas išvyko į Kazokiškes, kad savo akimis įsitikintų, ar ten tikrai tinkama vieta regioniniam sąvartynui. Kazokiškėse šalies vadovo jau laukė keli šimtai šios ir aplinkinių gyvenviečių žmonių. Ir nė vienas iš daugelio kalbėjusiųjų nepritarė tam, kad Kazokiškių pašonėje būtų įrengtas toks “monstras”.

– Mus apgavo Savivaldybės vadovai. Sukvietė žmones dėl šito sąvartyno. Pasikalbėjome, bet apie tai, kad sutinkame, jog sąvartynas mūsų gyvenvietės pašonėje gali būti, tikrai nebuvo užsiminta. Susirinkimui pasibaigus mums pasiūlė pasirašyti, kad dalyvavome. Pasirašėme. Vėliau mūsų parašai buvo atitinkamoms institucijoms pristatyti kaip sutikimas, kad neprieštaraujame. Mus paprasčiausiai “išdūrė”, – sakė Prezidentui Kazokiškių bendruomenės iniciatyvinės grupės narė Ina Stačiokienė. Ji pažadėjo, jog Kazokiškių gyventojai imsis drastiškų priemonių ir paprašė Prezidento pagalbos.

“Tai ne uždaro kiemo, o pasaulinio masto reikalas – turėdami tokį turtą Lietuvoje – Kernavės piliakalnių rezervatą, norime sunaikinti jį savo rankomis”, – pabrėžė daugelį metu aplinkosaugininku dirbęs V. Adamkus.

[b]Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą[/b]

Liepos 2 d. Kinijoje, Suzhou mieste, 28-osios Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu Kernavės archeologinė vietovė buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Iki šios komiteto sesijos į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtraukti 754 objektai, tarp jų – 582 kultūros, 149 – gamtos ir 23 mišrūs objektai 129 valstybėse. Unikaliais ir nepakartojamais pasaulio kultūros objektais yra pripažintas Vilniaus senamiestis (1994 m.) ir Kuršių nerija (2000 m.).

Kernavės archeologinės vietovės įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą nominacinė byla UNESCO Pasaulio paveldo centrui buvo rengiama dvejus metus. Siekiant atitikti keliamus reikalavimus, buvo sutvarkyta rezervato teisinė bazė, pakoreguotos teritorijos ribos, įkurta direkcija, Vyriausybė patvirtino Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato nuostatus.

Šioje unikalioje archeologijos ir istorijos vietovėje, XIII a. tapusioje pirmąja Lietuvos sostine, randami kultūrų pėdsakai, kuriuos paliko žmonės, gyvenę joje prieš 11 tūkstančių metų. Rezervato teritorijoje, kuri sudaro 194,4 ha, randami unikalūs kultūrų sluoksniai ir radiniai iš viso šio laikotarpio, nors kol kas yra ištirta tik 1,5 procento Kernavės rezervato teritorijos.

Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas ir naudojamas visas kultūros paveldo vertybių kompleksas, kuriame yra 18 nekilnojamųjų kultūros vertybių. Tarp jų – keturi Kernavės piliakalniai, Kernavės senojo miesto vieta, Kernavės senosios bažnyčios vieta, Kernavės senovės gyvenvietė, Kriveikiškio piliakalnis ir kapinynas bei kitos.

[b]Mikutienė susirūpino dėl sąvartyno Kernavės pašonėje[/b]

Į UNESCO istorinio paveldo sąrašą įtraukto Kernavės kultūrinio rezervato kaimynystėje statomu sąvartynu susirūpino Trakų rajone išrinkta Seimo narė Dangutė Mikutienė.

Ji kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų bei Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, prašydama kuo skubiau inicijuoti pasitarimą dėl Vilniaus apskrities regioninio atliekų sąvartyno Kazokiškėse statybos ir, pasitelkiant Lietuvos intelektualinį potencialą, “rasti optimalų sprendimą, nedarantį žalos Lietuvos įvaizdžiui nei dideliame pasaulyje, nei mažoje vietos bendruomenėje”.

Kreipimesi D.Mikutienė pažymi, jog Kernavės kultūrinio rezervato įtraukimas į UNESCO istorinio paveldo sąrašą tapo svarbiu įvykiu, suteikiančiu dar didesnę vertę šiam Lietuvos kraštui.

“Šis įvykis tapo viena iš priežasčių, dėl ko ir respublikinė žiniasklaida susidomėjo Kernavės kaimynystėje, Kazokiškėse, planuojamu statyti Vilniaus apskrities komunalinių atliekų sąvartynu. Dvejus metus kunkuliuojantis Kazokiškių bendruomenės nepasitenkinimas iki šiol nebuvo kliūtis stabdyti šio objekto planavimą – mano, kaip Seimo narės inicijuoti bendruomenės susitikimai su aplinkos apsaugos ministru Arūnu Kundrotu, premjeru Algirdu Brazausku, Vilniaus apskrities viršininku Feliksu Kolosausku nedavė pozityvių rezultatų”, – sakė D. Mikutienė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad iki šiol sprendimuose dėl sąvartyno dominavo ekonominiai svertai, o kultūriniai argumentai liko nuošaly, todėl parlamentarė ragina dar kartą apsvarstyti sąvartyno Kazokiškėse statybą.

Susirūpinimą sąvartyno statyba pareiškė ir Kazokiškių gyventojai – jie Prezidentūros atstovams įteikė pareiškimą, kuriame piktinamasi planais statyti sąvartyną, atsidursiantį vos už kelių kilometrų nuo Kernavės piliakalnių.

Sąvartyną ketinama įrengti Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, netoli Kazokiškių.

Pirminiais skaičiavimais, apie 20 metų gyvuosiančiame 30 metrų aukščio sąvartyne bus sukaupta maždaug 7 mln. tonų šiukšlių.

Nuo sąvartyno iki artimiausio gyvenamojo namo – vos 500 metrų, už 200 metrų yra Uolios upelis, dar už 300 metrų – Musės upė, Sąvartyno sklypas yra Neries, Žeimenos, Šventosios ir Dauguvos tarpupyje, vienoje ir pagrindinių Baltijos baseino maitinimo sričių.

Norint pastatyti sąvartyną, tektų iškirsti 1,5 hektaro Kernavės apylinkėse esančio miško.

Ekohidrologiniu požiūriu sąvartynui paskirtas sklypas priklauso jautrių teritorijų kategorijai.

[b]Lietuvos žalieji ragina nesitaikstyti su esama situacija dėl D6[/b]

Rizika ir grėsmė dėl D6, kurią akcentavo Lietuvos žalieji, išlieka ir nėra išspręsta. Nieko neišsprendė ir Ministro Pirmininko vizitas Maskvoje. Naftos gavyba Baltijos jūroje nepriimtina. Ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai Baltijos pakrantės gyventojų nuostoliai bus žymiai didesni už galimas naftos gavybos pajamas. Visuomenės reakcija į D6 išlieka kritiška.

Premjeras A.M. Brazauskas paskubėjo po vizito Maskvoje susitaikyti su „LUKoil“ planais pradėti naftos gavybą D6 telkinyje prie Nidos. Žmonių reakcija į premjero vizito Maskvoje rezultatus rodo visai ką kita. Į bendrovės „Omnitel“ interneto puslapyje www.omni.lt pateiktą klausimą „Ar Lietuva turėtų dėti visas pastangas, kad nebūtų eksploatuojamas naftos telkinys “D-6”, esantis netoli Kuršių nerijos?“ iš 2821 atsakiusio žmogaus net 2396 (85%) pareiškė, kad „Be jokios abejonės, nes avarijos atveju negalėsiu nuvažiuoti prie jūros“. Tik 98 žmonės atsakė, kad „Ne, jūra man vis tiek nepatinka“. A.M. Brazausko „pragmatiškam“ požiūriui pritarė tik 327 respondentai, vis dėlto pažymėję, kad derėtis būtina („Taip, bet geri santykiai su Rusija yra svarbiau“). Panašios visuomenės nuostatos vyrauja nuo pat viešos diskusijos apie D6, pradėtos Lietuvos žaliųjų judėjimo 2002 m. pavasarį, pradžios.

Lietuvos žaliųjų judėjimo narius nustebino „pragmatiškas“ mūsų premjero požiūris, skaičiuojant „Lukoil“ investicijas į D6 telkinio eksploataciją ir vertinant tai kaip pagrindą susitaikyti su esama situacija, kad nafta bus išgaunama prie Kuršių Nerijos, esančios UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.

Vertindami A.M. Brazausko vadovaujamos delegacijos vizito rezultatus ir pateiktą informaciją, darome kelias išvadas.

Iš vienos pusės, Lietuvos žaliųjų judėjimo nariai tarsi turėtų būti
patenkinti pasiektais susitarimais. Nuosaikieji mūsų reikalavimai ir
siūlymai dėl D6 išgirsti ir tapo valdžios darbotvarkės tema.

LŽJ ir kitų šalių aplinkosauginės organizacijos reikalavo, kad Rusijos
vyriausybė pateiktų pilnus poveikio aplinkai vertinimo duomenis ir išvadas dėl D6. Nors su dideliais vargais ir 9 mėn. pavėlavimu, bet Lietuva gavo šią informaciją.

LŽJ visada kėlė klausimą dėl derybų apie žalos atlyginimą, avarijų
likvidavimą, ypač kai „LUKoil“ pradėjo platformos statybos darbus, nepaisant Lietuvos ir tarptautinių institucijų reikalavimų. Žalos klausimas taip pat diskutuotas vizito Maskvoje metu, tačiau nieko konkretaus nesusitarta.

Iki šiol neaiški situacija dėl tarptautinės ekspertizės, kurią planuoja
UNESCO ir kurios būtinybę įvardijo visi aukščiausi Lietuvos pareigūnai. Kiek pastangų įdėjo Lietuvos vyriausybė atlikti šią ekspertizę ?

Dar neaiškesnė situacija su avarijų pasekmėmis ir jų likvidavimo
galimybėmis. Ministro Pirmininko sudaryta ekspertų komisija susipažinusi su Rusijos pateiktais duomenimis ir apsilankiusi Kaliningrade, pateikė mažai džiuginančias išvadas, kurios buvo žinomos ir anksčiau (1). Neguodžia ir kitos Lietuvos ekspertų išvados dėl naftos išsiliejimų rizikos ir jos valdymo (2).

Taigi visos rizikos ir grėsmės, kurias savo reikalavimuose, informacijoje, protestuose ir siūlymuose kėlė Lietuvos žalieji, išlieka ir nėra išspręstos. Nieko dar neišsprendė ir Ministro Pirmininko vizitas Maskvoje.

Panašu, kad A.M. Brazauskas antrą kartą užlipo ant „Maišiagalos grėblio“ ir kartoja savo pirmtakų klaidas. Dar nesenai Lietuvos valdžia nuo Prezidento iki ministrų reiškė susižavėjimą Būtingės naftos terminalo saugumu ir nuo taršos saugančiomis technologijomis. Būtingės atveju nepadėjo Lietuvos valdžios užkalbėjimai ir plekšnojimai per vamzdį, tikinant, kad viskas būsią pasaulinio lygio ir avarijos negalimos. Jos įvyko jau trys, o latviai nesugebėjo iš „Williams“ išsireikalauti norimo žalos atlyginimo. Dabar šita lazda antru galu apsisuko prieš Lietuvą.

Prezidentas R. Paksas, buvęs prezidentas V. Adamkus ir Seimo pirmininkas A. Paulauskas deklaruoja, kad dar nesusitaikė su situacija, kad nafta Kuršių Nerijos pašonėje bus išgaunama. Žalieji tikisi, kad šiems politikams užteks ryžto ir energijos iki galo priešintis D6 telkinio eksploatacijai. Mes didesnio ryžto ir savo nuostatų pakeitimo linkime ir Ministrui Pirmininkui A.M. Brazauskui. Premjero situacija sudėtingesnė, nes jo bendrapartiečiai aiškina neva ir kitos šalys išgauna (šiuo metu tik Lenkija) ar planuoja išgauti (Rusija, Latvija, Švedija) naftą Baltijos jūros šelfe. Neva, Lietuvos pozicijos neparėmė dauguma šalių UNESCO susitikimų metu, todėl ir nieko negalima pakeisti derybose su Rusija dėl D6.

Tačiau prisiminkime, kad pradžioje Lietuvos nepriklausomybės siekio irgi nerėmė didžiosios šalys ir ragino neerzinti Sovietų valdžios. Tik mūsų pačių pastangos atnešė mums nepriklausomybę.

Siūlome Lietuvos pareigūnams suformuoti vieningą poziciją ir plėtoti
tarptautiniu mastu iniciatyvą dėl tarptautinio moratoriumo naftos gavybai Baltijos jūros šelfe, nustatant vieningus griežtus aplinkosaugos standartus šiam verslui (kur jis priimtinas). Tai nuosaikioji LŽJ pozicija.

Esminė žaliųjų, kaip ir daugelio žmonių, nuostata vienareikšmiška – naftos gavyba Baltijos jūroje nepriimtina. Ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai Baltijos pakrantės gyventojų nuostoliai bus žymiai didesni už galimas naftos gavybos pajamas. Didžiosios dalies žmonių pragyvenimo šaltiniai nesusiję su naftos verslu jūroje ar sausumoje. Jiems nei šilta nei šalta dėl „LUKoil“ 150 mln. dolerių investicijos ir planuojamų gauti pajamų. Iš tų pajamų nepraturtės nei Rusijos nei Lietuvos žmonės, o kentės visi bendrai. Šitai
teigia visų Baltijos regiono šalių žalieji.

UAB „Minijos naftos“ planai pradėti naftos gavybą Kintuose Kuršių marių pakrantėje yra analogiški „LUKoil“ planams dėl D6. Todėl Lietuvos valdžia, neapgynusi Kintų gyventojų nuo nepageidaujamos naftininkų kaimynystės ir leidusi naftos gavybą tiesiog saugomų teritorijų pašonėje, rizikuoja susilaukti tokios pat griežtos tarptautinės kritikos ir spaudimo kaip
Rusijos valdžia ir „LUKoil“.

Ką daryti? Lietuvos valdžiai linkime sėkmingai spręsti visus naftos ir
aplinkosaugos rebusus, vadovaujantis Lietuvos žmonių ir gamtosaugos interesais. Bet ne viskas valdžios valioje ir galioje.
Pilietinė visuomenė turi atlikti savo priedermę. Jei branginame Kuršių
neriją ir Lietuvos pajūrį, turime ir toliau visais įmanomais būdais
priešintis naftos gavybai D-6 telkinyje.

Žaliųjų paskelbtas „LUKoil“ boikotas susilaukė didelės paramos ir pritarimo. Boikotuokime „LUKoil“ prekes ir paslaugas, nepirkime kuro „LUKoil“ degalinėse. Jei „LUKoil“ stengiasi uždirbti bet kokia kaina, keldama grėsmę Lietuvos pajūriui, kompanija turi pajusti realius nuostolius prarasdama pelno dalį dėl savo nusikalstamo elgesio.

(1) “a) numatyti išsiliejimų lokalizavimo ir naftos surinkimo jūroje darbai bus neefektyvūs, kai bangų aukštis viršys 2 m, o tokios hidrometeorologinės sąlygos yra dažnos (apie 24 proc. laiko);

b) nenumatytos avarijų likvidavimo priemonės esant ledo dangai (ledo lytims) jūroje;

c) esant tam tikroms hidrometeorologinėms sąlygoms, naftos dėmė pasieks Lietuvos teritorinius vandenis per keletą valandų, todėl lokalinis planas negalės būti vykdomas;

d) naudotas trajektorinio tipo modelis nesuteikia išsamios informacijos apie nuskendusios, išgaravusios ir į krantą išmestos naftos kiekius”.

(2) „a) rizikos vertinime nurodomas galimas naftos išsiliejimo iš vamzdyno kiekis (23 m3) yra per mažas, darbo grupės nuomone, tikėtinas kiekis – apie 200 m3. Ši aplinkybė turėtų būti įvertinta avarijų likvidavimo plane ir galimos žalos skaičiavimuose;

b) tikėtina, kad mažesnis už nuotekių aptikimo
sistemos jautrumo ribą naftos nuotekis ( iki 8 m3/d) iš povandeninio
vamzdyno gali būti ilgą laiką nepastebėtas ir sukelti didelę žalą aplinkai. Objekto naudojimo taisyklėse turi būti numatytos priemonės tokiai taršai stebėti ir numatyti veiksmai jai nutraukti;

c) suprojektuota naftos nuotekių
aptikimo sistema priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus. Galutinį sprendimą, ar nutraukti naftos gavybą, turi priimti operatorius. Tai labai atsakinga ir brangi procedūra, todėl ji turi būti labai griežtai reglamentuota objekto naudojimo taisyklėse. Suveikus išsiliejimų aptikimo sistemos signalizacijai,
operatorius nedelsdamas turi nutraukti naftos gavybą ir tik po to aiškintis signalo priežastis.“

[b]Brazauskas ir jo remejai[/b]

Dosniausias Algirdo Brazausko – socialdemokratinės koalicijos rėmėjas 2000-ųjų rinkimuose buvo bendrovė “Vaizga”. Mažeikiuose veikiančioje įmonėje dirba vos keliasdešimt žmonių, tačiau ji socialdemokratams rinkimuose nepagailėjo daugiau nei pusės milijono litų. Pagrindiniai šios įmonės akcininkai yra “Lukoil-Baltija” vadovas Ivanas Paleičikas ir jo žmona.

Tuo metu bendrovė “Lukoil”, kurios dukterinė kompanija yra “Lukoil-Baltija”, derėjosi su amerikiečių valdoma “Mažeikių nafta” dėl ilgalaikio naftos tiekimo. Tačiau prieš rinkimus buvo tvirtinama, kad dosni rinkimų parama su tuo nesusijusi.

Tačiau ir kituose A.Brazausko veiksmuose, anot politologų, galima įžvelgti tam tikrų atsiskaitymo už paramą rinkimuose požymių. Nuvykęs į Maskvą ir susitikęs su “Lukoil” vadovais A.Brazauskas jiems leido suprasti, kad Lietuva nesipriešins naftos telkiniui “D-6” Baltijos jūroje, nors tuo metu oficialioji Vilniaus pozicija buvo kitokia.

[b]A. Brazauskas Maskvoje – skandalas Lietuvoje[/b]

Premjero Algirdo Brazausko kelionės į Maskvą beveik niekada neapsieina be skandalų. Įsimintiniausias buvo prieš porą metų, kai nuvykęs pas Rusijos dujininkus A.Brazauskas iš pradžių melavo esąs Kaune, paskui kažkokio “Babykino” gimtadienyje. Vyriausybės darbo vizito Maskvoje metu premjeras pritarė LUK’oilo ketinimams siurbti naftą prie pat Kuršių nerijos. Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus tokią premjero poziciją pavadino kapituliacija. Iki šiol Lietuva energingai priešinosi ketinimams suniokoti unikalią Kuršių nerijos gamtą.

[b]Vizitas ne vienareikšmis[/b]

Į kai kuriuos klausimus Lietuva gavo tuos pačius jau šimtus kartų girdėtus Rusijos atsakymus. Paprašė A.Brazauskas Rusijos grąžinti „Vnešekonom“ banko nusavintus indėlius, išgirdo jau dešimtmetį Rusijos kartojamą atsakymą: „Problemą spręsim“. Papriekaištavo dėl investicijų apsaugos ir dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių, išgirdo penketą metų kartojamą atsakymą: „Dūma svarstys ir ratifikuos“.

Bet šis tas naujo iš A.Brazausko lūpų nuskambėjo tuomet, kai Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas pareikalavo spręsti krovinių ir karinio tranzito į Karaliaučių klausimus. Ne, mūsų premjeras nepasakė, kad karinis tranzitas ir toliau vyks pagal dabartinę gerą tvarką – Lietuvos nustatytas taisykles. A.Brazauskas pareiškė, kad tranzitas dabar jau priklauso nuo Europos Sąjungos (ES) sprendimų.

Ką gi, jei jau nesugebi ginti Lietuvos pozicijos, taip atsakyti vis tiek geriau negu pažadėti Rusijos taip geidžiamą karinio tranzito sutartį.

O kalbėdamas apie Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostų sujungimo planą (2K projektą), A.Brazauskas pasirodė tikras valstybininkas. Pareiškė, kad Rusijos parengtas 2K projektas negarantuoja ekonominės naudos Klaipėdos uostui, todėl turi būti tobulinamas. Į vos du puslapius sukištas tuščių žodžių kratinys negali būti „tobulinamas“. Tai, tikėtina, tik diplomatinis premjero gestas. O iš esmės jis galbūt suprato, kad atiduoti Klaipėdos uostą Rusijos kumščiui ne tik ekonomiškai nenaudinga, bet ir valstybiškai pavojinga.

O juk negabus valstybiškai mąstyti susisiekimo ministras Zigmantas Balčytis jau smailino plunksną susitarimui dėl 2K projekto įgyvendinimo pasirašyti. Dabar reikia laukti, kokios atsakomybės premjeras pareikalaus iš ministro, dirbusio žalingus Lietuvai darbus.

[b]Premjeras – Rusijos advokatas?[/b]

Rusija pareiškė jau nuo kitų metų kovo mėnesio pradėsianti siurbti naftą telkinyje D-6, kuris yra Karaliaučiaus teritorijoje, jūroje, 27-30 metrų gylyje, vos už 22 km nuo Kuršių nerijos ir už 9 km nuo Lietuvos valstybinės jūros sienos.

Myli mūsų A.Brazauskas Rusijos LUK’oilą. Ne veltui premjero susitikime su LUK’oilo prezidentu Vagitu Alekperovu dalyvavo šios naftos kompanijos antrinės firmos LUK’oil Baltija vadovas Ivanas Paleičikas, A.Brazausko medžioklių draugas, jo Kristinos viešbučio akcijų pirkėjas. Užsienio reikalų ministerijos sekretoriui Dariui Jurgelevičiui susitikimo durys buvo užtrenktos.

Iki šiol Lietuva kaip mokėjo ir kaip galėjo kovojo prieš Rusijos ketinimus siurbti naftą prie pat UNESCO saugomo nuostabaus kampelio – Kuršių nerijos, nes pavojus gamtai labai didelis.

O štai A.Brazauskas (gindamas kurios valstybės interesus?) ėmė ir pareiškė, kad nėra ko ir šnekėti apie naftos siurbimo planų sustabdymą. Rusija, pasak A.Brazausko, jau įdėjo į gręžinius 150 ar 300 mln. dol. ir todėl negali atsisakyti projekto.

A.Brazauskas tik pasiūlė parengti dvišalį susitarimą dėl avarijų padarinių likvidavimo. V.Alekperovas pareiškė, kad toks susitarimas gali būti pasirašytas tik tada, kai LUK’oilas jau ims telkinį D-6 eksploatuoti. O Rusijos premjeras M.Kasjanovas neslėpė susižavėjimo A.Brazausku ir pasikeitusia Lietuvos pozicija. Rusijos premjeras gyrėsi, kad telkinyje D-6 sumontuoti tokie pažangūs įrengimai, kokių tarptautinė organizacija UNESCO nėra mačiusi. „Mes naudojame geriausias pasaulyje aplinkosaugos technologijas“, – džiūgavo M.Kasjanovas.

Prisimindami, kad okupacijos laikais Rusijoje viskas būdavo „geriausia pasaulyje“, mes neturėtume džiūgauti. Tuo labiau kad ir dabar ši mūsų kaimynė, ilgai ir nuobodžiai prašoma, vengė pateikti Lietuvai ekologinės ekspertizės išvadas ir neįsileido tarptautinių ekspertų. A.Brazauskas dar kartą išsišoko, advokataudamas Rusijai. Jis pareiškė, kad susipažino su vieno Europos Komisijos eksperto išvadomis. „Ir jos teigiamos!“ – džiūgavo A.Brazauskas M.Kasjanovui į taktą.

[b]Tarptautiniai ekspertai dar tirs[/b]

Tačiau UNESCO mato realų pavojų unikaliai Kuršių nerijos gamtai, kuri įrašyta į UNESCO globojamų teritorijų sąrašą. Su vakarietiška naftos kompanija „Shell“ šiai organizacijai pavyko pasirašyti susitarimą, kad nebūtų siurbiama nafta arčiau negu 30 km atstumu nuo UNESCO globojamų teritorijų. Jeigu UNESCO savo autoritetu nepavyksta įtikinti šalių nestatyti gamtai pavojingų objektų, UNESCO atsisako tas teritorijas globoti – išbraukia iš Pasaulio paveldo sąrašo.

Kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas, dabartinis UNESCO geros valios ambasadorius Valdas Adamkus pasipiktino A.Brazausko veiksmais Rusijoje. „Mane sukrėtė tai, kad Lietuvos delegacija pati pasiūlė sutartimi įteisinti neva saugų telkinio „D-6“ eksploatavimą ir sutiko bendradarbiauti su Rusija šitą telkinį naudojant“, – piktinosi V.Adamkus. Pasak V.Adamkaus, jis „jokiu būdu negali būti saugus“. V.Adamkus vylėsi, kad „tokią dviprasmišką valstybės poziciją“ pataisys Prezidentas Rolandas Paksas. Valstybės vadovas labai atsargiai pataisė, pareiškęs, kad jis lieka prie nuomonės, kad D-6 telkinio eksploatavimą turi įvertinti UNESCO ekspertai, kurie kitą mėnesį ir rengiasi pradėti darbus.

[b]Telkinys D-6 – tik taršos objektas, o ne ekonominė nauda[/b]

Socialdemokratai užpuolė V.Adamkų ir konservatorius, kam tie ėmė kovoti per vėlai, o nieko nedarė savo kadencijos metu, kol rusai dar nebuvo pastatę platformos. Kol nestatė, o tik tyrinėjo, atrodė, kad ir nestatys. Tuo labiau kad ekonomiškai šio telkinio eksploatavimas nenaudingas. Jame skaičiuojami naftos ištekliai siekia tik 24 mln. tonų. Tai smulkmė, palyginti su Rusijos platybėse slypinčiais telkiniais.

Besipriešinantis gamtos niokojimui Karaliaučiaus klubas „Ekozaščita“ paskelbė, kad 10 metų naftos išgavimo pelnas sieks po 3 mln. dol. kasmet. O paskui mažės. Taigi net nepanašu, kad Rusijai atsipirktų jau įdėtos 150 mln. dol. investicijos. Greičiausiai Rusijai rūpi ne ekonominė nauda, o savo hegemonijos Baltijos jūroje įtvirtinimas.

Vytautas Landsbergis primena, kad kažkada Rusijos imperininkas Vladimiras Žirinovskis grasino pastatysiąs prie Lietuvos sienos didžiulę branduolinę jėgainę ir pūsiąs radioaktyvias dulkes „bjauriems pribaltams“ išmarinti. Negi tokie cirkai virsta realiais planais? Dar 1985 metais Rusija ketino pradėti eksploatuoti D-6 telkinį, bet Lietuvos visuomenė ėmė masiškai pasirašinėti protesto pareiškimus. Išsigandusi, kad nekiltų masinis judėjimas (vėliau Sąjūdis vis tiek kilo), Rusijos okupacinė valdžia nutraukė bandymus Baltijos jūroj siurbti naftą.

[b]Tad ką dabar daro A.Brazauskas? Išduoda tautos siekius?[/b]

Spaudos apžvalga prarengta remiantis:
„Valstiečių laikraštis“, „Lietuvos žaliųjų judėjimas“, „Voyager Info-Systems“, Širvintų krašto laikraštis “Širvinta”, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, BNS informacija.

Views All Time
Views All Time
6616
Views Today
Views Today
1
0 0