Aleksandr DVORKIN “Įvadas į sektų mokslą”
Aleksandr DVORKIN
ĮVADAS Į SEKTŲ MOKSLĄ
Sektų mokslo kurso vadovėlis
Scientologų medicinos praktika yra pagrįsta jų begaliniu nemokšiškumu
Rusijos scientologai veikia keliuose modusuose. Egzistuoja “scientologijos bažnyčia” (arba “scientologinė bažnyčia”) – religinė organizacija. Egzistuoja “dianetikos centras”, kurį jie vadina psichologine organizacija, teikiančią tiktai psichologinę pagalbą ir nieko daugiau. Egzistuoja ir “Habardo humanitariniai centrai”.
Taip pat egzistuoja “detoksikacijos centrai” ir “Narkonon” – organizacijos, užsiimančios pseudomedicinos praktika, kurios neva pašalina iš žmogaus organizmo visus toksinus ir narkotikus, ir tokiu būdu žmogus tampa visiškai sveikas, o narkomanai išgija. Taipogi egzistuoja “Habardo koledžai”, kuriuose mokoma, kaip organizuoti administracinį įmonių darbo valdymą, siekiant užtikrinti jų pelningumą. Tai yra pagrindinės scientologinės organizacijos, siurbiančius iš šalies pinigus pagal Habardo priesakus.
Jų medicinos įstaigų veiklos pagrindas yra vienintelis principas: pažadai visiškai išvalyti žmogaus organizmą nuo toksinų ir išgydyti nuo narkomanijos. Klientas privalo 6 valandas per dieną išbūti saunoje, o taip pat vartoti milžiniškas vitaminų dozes ir bėgioti ristele. Yra žinoma, kad didelės vitaminų dozės taip pat turi narkotinį poveikį (slenkančios erdvės efektas). Didelės vitamino B-3 (niacino), kuriuo jie pasikliauja kaip “magiško” poveikio priemone, dozės iš tikrųjų yra labai pavojingos kepenims. Beje, ir aukštos saunos temperatūros poveikis keletą valandų toli gražu nėra nepavojingas. Be to, prisideda ir scientologinės procedūros – auditingai.
Visa tai yra pagrįsta begaliniu nemokšiškumu. Habardas bei jo pasekėjai teigia, kad, pavyzdžiui. LSD ir kiti narkotikai kaupiasi audinių riebalinėse ląstelėse ir pašalinami iš jų tiktai taikant aukščiau minėtas procedūras. Tačiau bet kuris chemikas Jums pasakys, kad LSD yra labai nestabili medžiaga, tirpstanti vandenyje ir momentaliai skylanti, todėl ji negali ilgai būti kaupiama organizme. Scientologai taip pat mano, kad alkoholikas tik tuomet gali būti laikomas visiškai išgydytu, kai jis po “Narkonon” kurso gali gerti bet kiek ir laiku liautis. Tuo tarpu bet kas, bent kiek pažįstantis alkoholizmo problemą, pasakytų, kad alkoholizmas yra nepagydomas ir vienintelis būdas išsigelbėti nuo jo – visiškas svaigalų atsisakymas.
Scientologai gavo sveikatos apsaugos ministro pavaduotojo Agapovo leidimą savo programai Rusijoje diegti per dešimt dienų
Kitas kanalas, kurį, Dievui padedant, pavyko šiek tiek užblokuoti, – tai jų medicinos programos, “valymo maratonas”, apie kurį jau buvo kalbėta. Buvo įsteigtas “Žmogaus detoksikacijos centras”, susijęs su “Narkononu” ir visomis kitomis pulkininko Ivanovo įmonėmis. Jų pateikiama procentinė pasveikusių žmonių dalis yra fantastiška, be to, įvairiose vietose skirtinga: kur 60%, kur 75% arba net 90%. Bet iš tikrųjų visi šie procentai yra fiktyvūs: “Narkonon” nesidomi tolesniu savo pacientų , išskyrus liekančių “Narkonone” ar kitose scientologinėse įmonėse, likimu. O apie paties Habardo nemokšiškumo lygį šioje srityje buvo jau kalbėta (pakanka prisiminti jo pasisakymus apie alkoholikus).
Rusijoje “Detoksikacijos centras” narkomanais neužsiima, jo uždavinys – pervaryti žmones pro “valymo maratonus”, spekuliuojant aplinkos užterštumu ir daugybe toksinų, esančių šiuolaikinio žmogaus organizme. Viskas prasidėjo nuo anglų sutuoktinių poros Devido ir Šeilos Geimanų atvykimo į Rusiją (jie yra garsūs scientologai; Devidas savo laiku netgi buvęs “Globėjų valdybos” pirmininku), kuriems – kas per stebuklas! – pavyko per dešimt dienų gauti sveikatos apsaugos ministro pavaduotojo Agapovo pasirašytą metodinį nurodymą, kuriuo buvo leista programą Rusijoje. Susiję su medicina žino, kad gauti leidimą naujai medicinos programai diegti per tokį trumpą laiką – tai fantastika. Paprastai tam reikia daugelio mėnesių ir net metų.
Po to scientologai nedelsdami išvyko į Pamaskvio sanatoriją “Vasiljevskoje” (vieną Kremliaus ligoninės sanatorijų), kur surengė “humanitarinę akciją”. Tuo metu sanatorijoje buvo vaikų grupė iš Černobylio zonos, ir scientologai pasiūlė (prieš tai atitinkamai “apdoroję” gydytojų grupę) nemokamai pritaikyti tiems vaikams valymo programą, kas ir buvo atlikta. Scientologai nufilmavo apie tai reklaminę medžiagą, kurią dabar jie naudoja savo programai reklamuoti. Buvo paskelbta, kad rezultatai buvo puikūs: visi radionukleidai buvo pašalinti iš sergančių vaikų organizmo. Iš tikrųjų tai buvo vadinamasis negrynas eksperimentas: išvežus žmogų iš užkrėstos vietovės, tam tikras nukleidų skaičius pasišalina iš jos organizmo natūraliu keliu. O po scientologinių procedūrų daugeliui vaikų atsirado sunki furunkuliozė, kurią teko gydyti antibiotikais, ir daugybė kitų komplikacijų, nekalbant apie tai, kad net ne kiekvienas sveikas žmogus atlaikys kasdien šešias valandas saunoje. Be to, programoje yra numatytas daug kartų dienos normą viršijančio vitaminų kiekio vartojimas ir bėgiojimas ristele.
“Narkonone” tai derinama su kitomis scientologinėmis procedūromis, tame skaičiuje kasdieniniais skundais, įskaitant skundus apie save – apie visus savo pojūčius, šiuo atveju, susijusius su sveikata. Žinoma, jie vadinami ne skundais, bet “ataskaitomis apie savijautą”, bet tokiu būdu Jūs esate pratinami prie savo ateities egzistavimo scientologijoje. “Overtas” – tai pasakojimas apie negatyvias mintis ir jausmus, tiek savo, tiek kitų asmenų, susijusius su Jums taikomomis procedūromis ir su Habardo darbais. Natūralu, kad iš Jūsų pasakojimo daromos atitinkamos išvados, ir Jus baudžia arba skatina. Čia naudojama tokia pat sistema, kaip ir “Habardo koledžo” mokymo procese. Jūs jau iš patirties žinote: pakanka pasakyti, kad nesuprantate kokios nors frazės, ir Jūs privers kalti visus žodžius, todėl yra lengviau iškalti frazę atmintinai, negu pereiti visus “baudžiamuosius” etapus. Scientologai praranda gebėjimą kontroliuoti savo kalbą ir pradeda kalbėti naująja scientologų kalba: atsiranda “scientologinio debilumo” būsena, kuomet tikslas visiškai nederinamas su tuo, ką jie nori atlikti: jie yra tikri esą visagaliai.
Paprasčiausias pavyzdys: kai parlamente buvo svarstomos sąžinės laisvės įstatymo pataisos, pasirodė scientologų atstovė ir pradėjo skaityti reklaminį tekstą apie savo organizaciją, kuris visiškai neatitiko aptariamų klausimų konteksto. Jai pradėjo šaukti, kad ji nenukryptų nuo temos, tačiau ji nesiliovė kartoti savo, kas sudarė labai nemalonų įspūdį. Kai pirmininkaujantis pareiškė, kad jis neleidžia jai kalbėti, ji sakė: “Ačiū, aš supratau, ką Jūs pasakėte” – ir tebeskaitė toliau. Tai yra tipiškas scientologinis metodas: patvirtinti, kad suprato, ir toliau laikytis savo linijos. Jie yra tikri savo žodžio jėga, kaip tuo atveju, kai aprėkia peleninę, įsitikinę, kad ji jiems gali paklusti.
Egzistuoja Maskvos “dianetikos centro” reklaminis lapelis su pseudoevangelišku pavadinimu “Gerosios naujienos”(paprastai sektantai įmeta tokius lapelius į pašto dėžutes). Viename jo numeryje jie, matyt, nutarė kiek palengvinti jo sunkų turinį ir įterpė puslapį “Scientologai juokauja”. Šie juokai yra skirti žmonėms, nieko negirdėjusiems apie scientologiją: “Jau kiek kartų buvo kartota pasauliui: kuo lengvesnė yra piniginė, tuo greičiau tapsi kliru”. Arba: “Miegu vienas, užtat nesu PIN (?)”; “Piniginė panaši į kryžiažodį: horizontaliai – engramos, vertikaliai – keliai”; “Paskutinis patarimas klirui: paprasta nosinė Jums tarnaus visas 750 apsivalymo valandas, likdama praktiškai sausa, jeigu ji bus laivo burės dydžio”. . Kaip matyti, šie žmonės jau visiškai nemąsto , kokį įspūdį visa tai sudaro ir kaip gali paveikti. Tiesa, prie visų šių “juokelių” pridedamas aiškinamasis žodynėlis.
DVORKIN Aleksandr Leonidovič (gimęs 1955 m. Maskovije) yra žymiausias naujų religinių sąjūdžių Rusijoje ekspansijos problemų ekspertas. 1977 metais jis emigravo iš Rusijos į JAV. 1980 metais baigė Niujorko universitetą, tapęs rusų literatūros bakalauru, ir tęsė studijas Stačiatikių Šventojo Vladimiro Dvasinėje Akademijoje, kurią baigė 1983 metais, gavęs teologijos kandidato laipsnį. 1988 metais Fordhemo Universitete (Niujorkas), vadovaujant protopresbiteriui Johanui Mejendorfui, apsigynė disertaciją “Ivanas Groznis kaip religinis tipas”. 1992 metais grįžo į Rusiją ir buvo priimtas dirbti į Maskvos Patriarchato Religinio išsilavinimo ir katekizacijos skyrių. Nuo 1993 metų jis vadovauja Šv. kankinio Irenėjaus Lionskio Informaciniam konsultavimo centrui. Nuo sekančių metų – Rusijos Stačiatikių Universiteto bažnyčios istorijos profesorius. Šiuo metu – Šv. Tichono Stačiatikių Teologijos Instituto Sektų mokslo katedros vedėjas. 4 knygų ir daugiau kaip 200 publikacijų 13 kalbų autorius ir redaktorius-sudarytojas. Tarptautinio šiuolaikinio sektantiškumo tyrimo instituto “Dialog-Centr” vice-prezidentas.
