“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” žodį “kyšis” aiškina taip: “paperkamoji dovana”; kyšininkas – tai “kyšių ėmėjas ar davėjas”; kyšininkauti – “imti ar duoti kyšius, būti kyšininku”. Tokios plikos žodžių reikšmės nedaug ką tepasako, kur kas įvairesnė jų vartosena. Šie ir kiti tos reikšmės žodžiai turi ne tik įdomių funkcinių ir stilistinių, bet ir iškalbingų socialinių atspalvių.

Pats žodis “kyšis” nesenas, šią reikšmę įgijęs tada, kai atsirado už pinigus ar kitokias gėrybes paperkamų valdininkų. Jį sukūrė tie, kurie papirkas turėjo duoti ir buvo patyrę, kad geriausia jas “aukoti” kišimo būdu – įkišti į kišenę, pakišti po stalu. Etimologinė reikšmė iškalbingai rodo reiškinio socialinę esmę. Daugelio kitų kalbų atitikmenys tokio atspalvio neturi, nusakomas ne davimo būdas, o turinys. Latviškai tai – kukulis “kepalas, bandelė”, prancūzams – pot-de-vin “vyno puodelis”, vokiečiams vaizdingai, bet dalykiškai – Schmiergeld “tepimo pinigai”, italams visai šiuolaikiškai – bustarella “pinigų vokelis”.

Į mūsiškį kyšį labiausiai panašus rusų kalbos atitikmuo “vziatka”, sudarytas iš žodžio vziat “imti”. Jis rodo tą patį reiškinį, tik iš kito galo, kitu požiūriu. Tiems, kurie davė, tai buvo kyšis, kas ėmė – vziatka. Pats žodis “kyšis” sako, kad anais laikais lietuviai kyšių neėmė, o juos davė. Jei to reiškinio pavadinimą kurtume dabar, greičiausiai nusvertų ne tie, kurie kyšius duoda, o kas juos gauna ir ima. Būtų rastas “gražesnis” žodis. Kad kyšio ėmėjo interesų labiau paisoma, rodo administracinėje kalboje paplitęs pasakymas “priėmė kyšį” – tarsi kyšį kas per jėgą būtų įbrukęs, kaip rodo veiksma – žodžio “priimti” reikšmė – “sutiko paimti”. Kodėl nesakoma be užuolankų – paėmė kyšį?

Kyšis dabar žinomas visų sričių ir stilių kalboje, visur vartojamas maždaug ta pačia reikšme. Įdomesnis yra kitas dalykas, – kad greta kyšio, kyšio davimo, kyšininkavimo plačiai paplitę kiti jų atitikmenys. Atskirose srityse yra savų variantų ir jų vartojimo ypatybių, gal tik mokslo kalbai jie nebūdingi.

Paprastojoje kalboje, be kyšio, turime pakišą, papirką, dovanėlę, pyragą, dar yra papirkai, bet juos nedaug kas žino. Kyšio davimą (duoti kyšį) pakeičia veiksmažodžiai “papirkti”, “pakišti”, “papyraginti”, “pasigerinti”, “pamaloninti”… O tą reiškinį filosofiškai apibendrina pasakymas: netepsi – nevažiuosi.

Meninės kalbos vartosenos gražių pavyzdžių yra Vinco Kudirkos satyroje “Viršininkai”, kur kyšis kyšo net iš “herojaus” vardo – Vziatkovičius Kruglodurovas. Kyšio jam niekas “neduoda”, to žodžio čia nėra. Neša tik dovanas, algą, bet dažniausiai auką. Bet svarbiausia ne dovanos vardas, o klausimas – ima ar neima? Daugeliu atvejų vien to veiksmažodžio ir pakanka, ką ima, ir taip aišku. Tiesa, trejetą kartų šmėkštelėja ir veiksmažodis “kišti”, pvz., pakišo 25-rublinę, iš kurio ir išsirito kyšis. Vieną kartą randame “į kišenių pripilt”, bet tai su Vziatkovičium reikalų neturinčio ir kyšio esmės nesuprantančio žmogaus žodžiai.

Teisės ir apskritai administracinėje kalboje kaip oficialus terminas yra “kyšis”, bet to žodžio reikšmė ir vartosena saistoma įvairių sąlygų ir išlygų. Yra įvairių atvejų ir aplinkybių, kai kyšis jau nebe kyšis, jam randamas kitas vardas: jei duotas po “paslaugos” – tai dovana, duotas ne valstybės tarnautojui – atlygis ar neteisėtas atlygis, paimtas tokio veikėjo, kuris “paslaugos” negalėjo atlikti, – sukčiavimas ar pasikėsinimas sukčiauti. Kitas vardas – kita ir atsakomybė.

Įvairių šio reiškinio atspalvių randame net Baudžiamajame kodekse. Oficialus terminas yra “kyšis”, nustatomos bausmės už kyšius. Yra straipsnis “Kyšininkavimas” (225 str.) – taip vadinamas kyšio ėmimas. O kyšio siūlymas ir davimas – jau papirkimas (224 str.), nors paprastojoje kalboje kyšininkavimas reiškia ir kyšių davimą, ir ėmimą, tai matyti ir iš “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno”. Už kyšių ėmimą baudžiamas “valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo” (225 str.). O valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris turi “viešojo administravimo įgaliojimus ar teikia viešąsias paslaugas, išskyrus ūkines ar technines funkcijas atliekantį asmenį” (230 str.). Taigi pastarųjų paimtas kyšis jau nebe kyšis, matyt, atlygis arba dovanėlė, juo labiau jei ji ne paimta, o priimta.

Pastaruoju metu valdžios institucijos ir spauda apie kyšius mažai bekalba, įsigali kultūringesnis, europiškas, kyšininkų orumo nežeidžiantis žodis “korupcija”. Pavadinęs kyšininku, žmogų gali įžeisti ir sumenkinti. Kyšį gali duoti ir koks bėdos prispirtas vargšas, paimti – kad ir paprastas valstybės tarnautojas. O į korupciją paprastai įklimpsta visuomenės šulai – direktoriai, administratoriai, turto valdytojai, ir ne bet kokie, o tie, kurie sugeba reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Kas ką kokiu būdu “suveikia”, ne taip svarbu – korupcija apima viską. Už to žodžio pasislepia ir kyšis, todėl atskirai jis minimas vis rečiau.

Tačiau paprastojoje kalboje savo reikšmių ir spalvų kyšis nėra praradęs.

Pranas Kniūkšta

Views All Time
Views All Time
3605
Views Today
Views Today
1
0 0