Bendrinė kalba

Bendrinė kalba*

Bendrinė (literatūrinė1) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą), b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas, c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema. Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto2 ir monologinės formos.

Rašytinės išraiškos dominavimu galima paaiškinti net tokias bendrinei kalbai būdingas ypatybes, kaip polinkį į archajiškesnes, ilgesnes formas ir didesnį jos sintaksės, ypač žodžių tvarkos organizuotumą. Visa tai paprastai atsiranda todėl, kad rašte prozodinės kalbos ypatybės – kirčiai, priegaidės ir ypač sakinio intonacija – praktiškai neatsispindi. Pavyzdžiui, jeigu bendrinėje kalboje vartotume zanavykiškus vietininkus upė, saulė, kurie tarmėje nekirčiuotame skiemenyje turi tvirtapradę priegaidę ir tuo skiriasi nuo vardininko formų, turinčių tvirtagalę priegaidę, gautume homoformų konfliktą. Be to, ilgesnės žodžių formos ir pilnesnės struktūros sakiniai leidžia išvengti to būtinojo kalbos pertekliaus (redundancijos) trūkumo, kuris turi atsirasti dėl minėto prozodinių reiškinių nefiksavimo3. Tas perteklius bendrinėje kalboje turi būti didesnis, negu tarmėse, nes jos pagrindinė forma yra monologas, skirtas neapibrėžtam, nekonkrečiam adresatui. Monologinės formos dominavimu taip pat paaiškinama, kodėl bendrinės kalbos atskirų žodžių reikšmės paprastai būna siauresnės, negu tarmėse, kodėl vengiama galinčių analogiškuose kontekstuose susidurti homonimų (pvz., tokių, kaip pamatas „fundamentas“ ir pamatas „pagrindas“). Polisemija ir homonimai pakenčiami dialoge, bet visai nepatogūs monologinėje kalboje.

Dėl tų pačių priežasčių bendrinės kalbos normos turi būti itin stabilios ir griežtos ir jos neišvengiamai reikalauja kodifikacijos ir nuolatinės priežiūros4.

Bendrinės kalbos pagrindu visada tampa aktyviausio tautos sluoksnio teritorinis arba socialinis (dažniausiai sostinės inteligentų) dialektas. XIX a. II pusėje Lietuvos sostinės inteligentų dialektas dėl gerai žinomų priežasčių tapti bendrinės kalbos pagrindu negalėjo. Įsigalėjo vad. suvalkietiško tipo kalba, nes po 1863 metų pasitraukus iš kultūrinio gyvenimo bajorijai, dauguma inteligentų buvo suvalkiečiai. Daug reiškė čia ir spaudos draudimas: Prūsuose knygas leisti ir spausdinti parankiausia buvo vietos tarme, kuri, kaip žinoma, buvo „suvalkietiška“.

Šiuo metu bendrinė kalba tiek nuo „suvalkiečių“, tiek nuo kitų tarmių smarkiai skiriasi. „Suvalkietiška“ ji tik savo fonologiniu ir morfologiniu karkasu. Be minėtų bendrųjų, visoms kalboms būdingų priežasčių, lietuvių kalboje skirtumų yra atsiradę ir todėl, kad iš bendrinės kalbos buvo pašalinta daug svetimos kilmės elementų5. Antra, į bendrinę kalbą atėjo daugybė žodžių, sintaksinių konstrukcijų, sakinių jungimo būdų iš kitų tarmių. Toks bendrinės kalbos turtinimas kitų tarmių elementais, apskritai kalbant, yra teigiamas ir neišvengiamas dalykas. Tačiau jis turi ir tą neigiamą pusę, kad gerokai klibina žodžių darybos ir sintaksės sistemas. Pvz., kalboje atsiranda vedinių, neturinčių pamatinio žodžio (plg. ančdėlis: *ančdėti; galutinai: *galutinas ir pan.). Tokių dalykų būtų buvę išvengta, jeigu į kitas tarmes būtų buvę kreiptasi tik išnaudojus visus pamatinės tarmės galimumus.

Lietuvių bendrinės kalbos standartiškumo koeficientas nebūtų labai didelis: jos normos dar nėra pakankamai stabilios. Ir tai visiškai suprantama, nes kol kas praktiškai nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė. Todėl šiuo metu bendrinės kalbos kodifikacijai ir jos kultūrai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys: dabartinė kodifikacija didžia dalimi lems ateities bendrinę kalbą.

* Mūsų kalba. 1973. Nr. 3. P. 45–47.

1 Dėl termino plg. „Sredi nich (bendrinės kalbos pavadinimų – A.G.) naibolee upotrebitelen literaturnyj jazyk […]. Ėtot termin obladaet liš’ odnim položitel’nym svojstvom: dlitel’noj tradiciej i širokoj izvestnost’ju. V associativnom plane on ploch, tak kak sliškom malo otličaetsja ot specializirovannogo termina jazyk literatury. Po toj že pričine voobšče neudobno vključat’ slovo literatura v sostav termina, označajuščego standartnyj jazyk – v literature ispol’zuetsja ne tol’ko standartnyj jazyk“, žr. D. Brozovič. Slavjanskie jazyki i sravnitel’nyj metod, – „Vopr. jazykoznanija“, 1967, Nr 1, p. 6.

2 Žr. Brozović D. O typologii grafických a ortografických soustav v slovanských spisovných jazycích // „Slovo a slovesnost”, XXXIII (4), 1972, p. 277 tt.

3 To redundancijos „bado“ padeda išvengti ir tokios grynai grafinės, iš esmės jokių akustinių ekvivalentų neturinčios priemonės, kaip šriftai, didžiosios ir mažosios raidės, pastraipos, skyrybos ženklai ir ypač tarpai.

4 Apie tai žr.: Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvadas. V., 1964; Girdenis A. , Pupkis A. Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija // Kultūros barai. 1970. Nr. 1. P. 65–67.

5 Tą kalbos valymą nuo svetimų elementų tiksliausia būtų vadinti purizmu, bet ir čia, ir kitur to termino vengiama, nes žodis purizmas mūsų raštuose yra gavęs odiozinį atspalvį. Iš tikrųjų, kalbos raidai žalingas būna tik nesaikingas, racionaliais argumentais nepagrįstas purizmas. Pernelyg gausūs skolinti žodžiai (įskaitant ir vad. internacionalizmus) rimtai ardo veiksmažodinę išraišką turinčios kalbos sistemą ir, svarbiausia, griauna kalbos kiekybinius dėsningumus (vad. statistinę struktūrą): radikaliai keičia fonemų ir jų junginių dažnumą, vidutinį žodžių ilgį ir t.t. (Apie statistinę kalbos struktūrą žr. Karlgren H. Statistical Methods in Phonetics // Malmberg B. (ed.). Manual of Phonetics. Amsterdam, 1968. P. 141–145.)

Aleksas GIRDENIS