Archyvai: Poezija

X.
(Sekant Petrarca)

Palaiminti tie metai, ta diena puikioji,
Ir tos akimirkos palaima neišsenka,
Tai vietai irgi amžina palaima tenka
Kur pirmąkart man širdį uždegė mieloji.

Palaimintos jos akys, tos, kur spinduliuoja
Vaikelis dieviškas, iškėlęs aukso lanką;
Aš laiminu mane sužeidusią jo ranką.
Jo strėlės ligi šiol man širdyje liepsnoja.

Palaiminta kukli giesmelė pirmutinė;
Kartojo upės ir miškai tą giesmę mano,
O dar vėliau kartojo ją visa gimtinė.

Ir savo plunksna laiminu, kuria nuo seno
Ją šlovinau; palaiminta mana krūtinė,
Nes Laura ten visiems laikams apsigyveno.

XI.

Tas nelaimingas, ką atstūmė mylimoji,
Ir tas, kurio bergždžia širdis seniai nurimo.
Tačiau nelaimingiausias tas iš sutvėrimų,
Kuriam pamilti draudžia meilė ankstesnioji.

Nors akys žėrinčios ne kartą jį vilioja,
Bet nuodija jo laimę skaudūs atminimai,
O jeigu ir atbunda jausmas, trauktis ima,
Netyras bijo pulti angelui po kojų.

Negali jis nei sau, nei kam kitam atleisti.
Mirtingos vengia, nes negali pasikeisti,
Iš kelio traukias deivei, slegiamas dvejonės.

Šventovę primena tokia širdis apleistą,
Kurią užvaldė vien tik skersvėjo dejonės:
Dievai jos nebenori, o nedrįsta žmonės.

XII.

Žvelgi man į akis; tavoji nekaltybė
Tau pražūtinga: saugokis nuodų veikimo,
Bijok užnuodyto atodūsio dvelkimo;
Dėl jo gali kentėti visą amžinybę.

Tik nuoširdumas - man belikusi dorybė:
Šalia tavęs ugnis many liepsnoti ima,
Bet liksiu vienišas - į manajį likimą
Kodėl turėtų veltis nekalta būtybė?

Aš negaliu tavęs be meilės glamonėti.
Tu - vaikas dar, man aistros liovėsi rusenę.
Juk tau skirta draugų pilna, džiaugsminga menė,

O man - tik atminimų antkapiai dulkėti.
Ieškok sau žalio topolio, jauna gebene,
O antkapio kolonai patikėk erškėtį.

XIII.

Aš vergas, laiminantis savają vergiją.
Žvelgiu aš į tave, pamiršęs sumišimą,
Mąstau apie tave - pavydas nekankina,
Geidžiu tavęs, bet žaizdos širdyje užgyja.

Laikiau palaima lengvabūdišką draugiją,
Jauna vaizduotė kai kada mane klaidino,
Pavydo žodžiai žeidė, žavesys svaigino,
Tai buvo laimė, nors ir ašaromis lijo.

Net ir tada, kai angelą mylėjau brangų,
Koks nerimas, koks skausmas man kamavo širdį.
Tas liūdesys dėl jos mane ir šiandien lanko.

Bet su tavim, brangioji, skausmas liaujas virti.
Už tokią mylimąją aš dėkoju dangui,
Ir mylimai, kurios dėka galiu jį girti.

XIV.

Brangioji! Dangiškų glamonių atminimą
Nerimastingos mintys man nuodais užliejo.
Gal širdį tavają, kuri tiek daug kentėjo,
Bijau net pagalvoti, sielvartas kankina?

Tu nekalta, kad tavo žvilgsnis apsvaigino.
Tava širdis tyra per daug pasitikėjo
Mana dorybe; mes tiesiog iš Sutvėrėjo
Kartu su ugnimi įgijom šį likimą.

Mes priešinomės, apimti aistrų slapčiausių;
Jos mūsų sielose vienatvėj nuolat siaučia.
Ilgai buvau aš pilnas vien jausmų tyriausių;

Dabar… Ak! Atgailą sau pasiskyriau skaudžią.
Bet atleidimo sau iš Dievo nemaldausiu.
Tik tavo sielvartu manęs Jis tenebaudžia.

XVI.

Labanakt! Šįvakar jau mudviem metas skirtis.
Lai miego angelas paliečia kaktą jauną,
Tegul nuo ašarų tau akys atsigauna;
Lai miegas atgaivina mūsų karštas širdis.

Tegul per sapną mūsų pokalbiai tau girdis,
Ir žodžiai tylūs švelniai širdį teužgauna.
Lai mano veidas išsklaidys sapnų kariauną
Ir tavo sielą meilės nektaru pagirdys.

Pažvelk dar kartą į mane, jau paskutinį.
Labanakt tau tariu. - Pakviesi dar tarnaitę?
Labos nakties! Ar leisi pabučiuot krūtinę?

Deja, ji užsegta. Mane jau palikai tu.
Labos nakties. Deja! Tu rakini jau spyną.
Tavęs nežadins lūpos manosios įkaitę.

XVII.

Meiliausia tarti labas vakaras, brangioji;
Juk nei tada, kai nakčiai durys uždarytos
Mus atskiria, nei kai vėsus išaušta rytas,
Mielesnio sveikinimo nepadovanoji,

Kaip tą akimirką, kai prieblanda svaigioji
Padrąsina jausmus - drovumas išsklaidytas,
Sužibusiomis akimis, staiga pakitus,
Atodūsiais ir žvilgsniais tu mane vilioji.

Diena visiems, kuriuos šventi saitai susiejo,
Telaimina kasdienius rūpesčius prasmingus.
Naktis globoja mylinčias poras laimingas,

Nes joms ji malonumų taurę pažadėjo.
O tiems, kas savo meilę slėpti privalėjo,
Lai vakaras pridengs žvilgsnius jų iškalbingus.

XVIII. SKIRIAMA D. D.

Vos porą žodžių jai ištarti tepavyko.
Ir štai skambutis, rūmininkas pasirodo,
Už jo ir svečias, kalbos - kaip jos nusibodo!
Išlydi vieną, kitas jau prie vartų tyko.

Kokia jėga mane apgins nuo šių plėšikų -
Spygliuotos vielos, vilkduobės po visą sodą?
Jei nepadės ir tai, nuo šito maro juodo
Pabėgčiau nors į pragarą - o kas beliko?

Nelemtas idijote! Aš, praradęs viltį,
Kenčiu kaip kalinys, kur budelio telaukia,
O tu apie ta balių negali nutilti.

Jau ieškai skrybėlės. Tave, atrodo, traukia
Jau nešdintis Ir duoti mums ramybę jaukią.
Dievai! Vėl sėda jis ir nė nemano kilti!

XIX.

Jei nori būti laukiamas, štai patarimas:
Neverta pliaukšti to, ką jau visi girdėjo -
Kur kas pietauja, kur susirenka šokėjai,
Javai atpigo, Graikijojje sukilimas.

Jei rasi jauną porą, tavo supratimas
Apie jų nuotaiką tave tegul įspėja.
O ar atokiai viens nuo kito jie sėdėjo?
Ar viskas tvarkoje - ir jų apsirengimas?

Ir jei ji juokiasi, lyg stengtųsi įtikti,
Bet akyse tikros linksmybės nesimato,
O jis mandagumu, atrodo, slepia pyktį,

Ir vis į laikrodį nekantrų žvilgsnį meta,
Žinai, ką jiems sakyti? "Leiskit jus palikti!"
Kada turi pas juos užsukti vėl? - Po metų.

XXI.

Kur dingo aukso amžius? Tie laikai praeina,
Kai už kuklių žiedų laukinių puokštę menką
Mergelių palankumas gautas neišsenka;
Balandžio laišku poros džiaugias apsimainę.

Dabar pigesnis amžius, bet išaugo kaina.
Kuriai pasiūliau aukso, aukso neužtenka -
Eilių dar prašo; duodu širdį - siūlo ranką,
Ir klausia apie turtą, kai pasiūlau dainą.

O Danaidės! Paaukojau jums, besotės,
Giesmes, ir auksą, ir skeveldras savo sielos,
Tačiau nuo šiol maldavimų ji nebegirdi.

Nors galit ir toliau man gundančiai šypsotis -
Aš ir dabar jums viską duosiu, mano mielos,
Ko panorėsite - išskyrus savo širdį.