Ant Šeimyniškėlių piliakalnio

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Įsiklausykime gerai, čionai atėję!
Ar girdime? Štai žemė sudundėjo,
Kažkur tai suprunkštė žirgai,
Čia pat lyg vartai sugirgždėjo,
Suklego vyriški balsai...
Nutilę mes, suklusę stovim,
ir virpuliais per mus nubėga
jau šimtmečiais gyva žinia:
tai Mindaugas, pilies valdovas,
su pergale iš mūšio grįžta čia.
Tai jo karių žirgai eiklieji
sudundino žemelę,
tai jiems sugirgžda sunkūs tiltai
ir šurmulį pily kas gyvas kelia,
ir skuba ąsočius midaus pripilti.

Gražioji Vorutos pilie,
Karaliaus sostinė šventa,
tuos ordų puolimus atlaikius
garbingos vietos būk verta,
be paslapties ateik į mūsų laiką.
Mes širdimi paliesime pašlaitės molį,
kur prakaitas ir kraujas protėvių lašėjo,
kur krito Mortos ašara karšta,
nes ir tada lietuviai verkė ir kentėjo,
ir džiaugėsi, mylėjo, nes ir tada
brangi jiems buvo Lietuva.

1997

Salomėja Nėris

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Išaušo lyg sustingęs rytas,
Tylus, nebylus ir miglotas…
Takelis, vos tiktai pramintas,
Minkštučiu sniegeliu nuklotas…

Kur tik pažvelgsi, visur balta...
Jauti vien baltą minkštą sniegą...
Gamta užburta, užkerėta,
Prabilt nedrįsta... miega, miega...

Sustingę medžiai tyli, snaudžia,
Nesuvirpa jokia šakelė...
Žiema, baltai papuošus gamtą,
Nepaprastą čion šventę kelia...

Maironis "Juratė ir Kastytis"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Saulutė leidžias vakaruos;
Skubėk namo, skubėk, Kastyti!
Motutė laukus nekantruos:
Jai nusibos besižvalgyti
Į besiūbuojančias mares
Ir vėjo ištemptas bures.
Bet Kastyti,
Kaip matyti,
Marių dovanos vilioja;
Vakarėlio jis nelaukia,
Tik žuvytėms tinklą traukia,
Mintys dausose skrajoja.

Liūlioja vilnys pamaži;
Aukšti žvaigždutės pasimatė;
Ir štai iš vandenū graži
Išplaukia dieviška Jūratė,
Balta kaip vandenų puta,
Žaliai lyg pusės pridengta.

Oi Kastyti
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?
Kam vilioji marių giją?
Marios - mano viešpatija!
Aš - Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiai
Kastyčio vyriška Krūtinė;
Akių tik žiebė spinduliai
Ir jėga tryško begalinė;
Atsikvėpęs sau plačiai,
Irklavo į aną stačiai.

Vos Jūratė
Jį pamatė
Priešai milžinų galiūnų,
Užsimiršusi sikaistybę
Savo dievišką didybę
Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo viesulas staigus;
Sujubo bangos apmaudingos;
Nustebo net patsai dangus,
Kada Jūratės daug galingos
Kasa ir lūpų geiduliai
Kastytį palietė meiliai.

Jis laimingas!
Stebuklingas
Marių pasakas sapnouja!
Jūratė prie jo šono
Rūmous gintaro geltono
Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet užsirūstino smarkus
Perkūnas, iš dangaus pamatęs,
Kad drįso palytėt žmogus
Skaistybę dieviškos Jūratės;
Paleidęs žaibą ir griausmus,
Sudaužė gintaro namus.

O Kastyti
Baltalyti
Liepė, bangai pasiūbavus
Palangoj, aikštėn pušyno,
Išvilioti ant smėltyno,
Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais,
Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais
Gelmės nematomoji saulė:
Girdėti per miglas druskas
Lyg verkia ir vaitoja kas!

O vaitoja,
Ašaroja
Tai Jūratė nelaiminga:
Atsiminusi Kastyti
Ir kad rūmai sudaužyti
Dievo apmaudą bausminga

Dabar lietuvė pamariais,
Suvarsčius gintarų siūlelį,
Sau mėgsta baltą kaklą jeis
Gražiai papuošti prieš bernelį;
Bet kai meilužę uždainuos,
Ji skamba tonuose liūdnuos.

O kai myli,
Norint tyli
(Jos sapnai tylėt įpratę),
Tai ta meilė jos krūtinej
Neša jėgoj begalinėj
Kartais audrą, kaip Jūratė.

Salomėja Nėris "Saulėlydis"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Saulę sapuodamos, supasi šakos.
Vakaro vėjas myluoja krūtinę.
Skęsta mintis į liepsnojančius vakarus.
Mylimą vardą topoliai mini.

Varpai vakariniai paskendo į Nemuną.
Kažin kur smuikas skundžias lig ašarų.
Žiūri ir plečiasi mylimos akys
Tylinčiam veidrodį mėlyno ežero.

Sukasi, pinasi sutemų pasakos.
Skrenda naktis pro banguojantį debesį.
Saulę sapuodamos, supasi šakos.
Bokštai sukaustyti tyli ir stebisi.

Salomėja Nėris "Eglė žalcių karalienė"

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Lenktyniauja,raitos
Bangos ties krantu. -
Trys žvejų mergaitės
Sukasi ratu.
Jas rausvai nudažo
Saulė leisdamos. -
Krykščia jos ir grąžos
Ligi sutemos.

- Jau saulelė miršta!
šokim iš vandens!
Laumių ilgi pirštai
Tuoj bangas kedens.

Juosta vandenėlis -
Oi. nyku, baisu!
Laumės undinėlės
Griebia už kasų!

šoka vyresnioji
Iš bangų smagiai;
šoka ir antroji,
Rengiasi skubiai.

Eglė tik jauniausia
Vandeny dar vis:
Baltą veidą prausia,
Taškos lyg žuvis.

- Egle, nebelaukiam!
Einava namo!
Slibinai atplaukia,
Veizėk, sutemoj --

Gąsdina ją sesės.-
šoka ji staiga
Ir kasas šviesiąsias
Gręžiasi nuoga.

Marškiniais jau velkas,-
Klykteli balsu.-
Kas? nejaugi vilkas!
Ir visom baisu.

Stebisi mergaitės,
žiūri visos trys:
Tūno susiraitęs
Marškiniuos žaltys.

Pagalį vyriausia
Tveria į nagus;
O žaltys ją klausia -
Kalba lyg žmogus:

- Gražumu pamesiu,
Mušti nereikės -
Jeigu tavo sesė
Už manęs tekės.

Eglė - ta švelnutė,
Nuotaka jauna -
Ji skirta man būti
Mylima žmona.

Seserys atšoko:
Jo nebišvaryt
Nebėra čia juoko.
Kas gi, kas daryt?

Vakaras ant lauko,
Vakaras visai. -
O bangose plauko
Kruvini gaisai.

- Tu pasižadėki -
ėmė jos šnekėt. -
Pažadai tie - niekis,
Tau nereiks tekėt

Tai ne bangos marių
Kuždas paslapčiom -
Eglė žodį taria
Lūpom drebančiom. -

O seselės juokias:
- Sąlyga gera!
Judviem susituokus -
Bus graži pora.

- Prižada - tekės ji, -
Marškinius palik
Pas tėvelį tiesiai
Piršlėmis atvyk

Ir žaltys bekojis
Dingsta sumtemoj. -
Seserys kvatojas
Eidamos namo.

Eglė net pamiršo:
Kas gi betikės,
Kad žaltys jai piršos,
Kas už jo tekės?

Laiškas kunigaikščio Mindaugo gentainiui

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

O, amžininke! Mindaugo gentaini!
Prakalbinti norėčiau aš tave
Ir tavo lūpomis išgirsti tiesą.
Ar Vorutos pilis - tikrovė? Ar tiktai svaja?

O, liudininke Mindaugo didžiųjų žygių!
Kovų, narsos, troškimo būt stipriausiu tarp visų.
Ką slepia šitie pylimai, šlaitai skardingi?
Kiek būta kraujo, žvangesio, raudų?

O Volupis, Vorelis? Jie kadaise supo
Medinę pilį vandeniu srauniu.
Ar gynė Mindaugą nuo antpuolių galingų
Grioviai, apjuosę Vorutą žiedu tvirtu?

Voruta? Kaip ši pilis medinė
Galėjo tiek atremti apsupčių klaikių?
Kai Tautvilas, žemaičių, jotvingių ir polovcų jėgas sujungęs,
Prie vartų degė Mindaugui kerštu nuožmiu.

Morta? Ar ji buvo čia atvykus
Pasigėrėti kerinčiu gamtos vaizdu?
Kalnai, miškeliai, įlomiai sustingę
Ir paukščių šokis tarp kuplių šakų.

O amžininke! Mindaugo gentaini!
Tark žodį savo... ainiams Vorutos laikų.

LINA ADAMONYTĖ
2001

Laiškas kunigaikščio Mindaugo gentainiui

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

O, amžininke! Mindaugo gentaini!
Prakalbinti norėčiau aš tave
Ir tavo lūpomis išgirsti tiesą.
Ar Vorutos pilis - tikrovė? Ar tiktai svaja?

O, liudininke Mindaugo didžiųjų žygių!
Kovų, narsos, troškimo būt stipriausiu tarp visų.
Ką slepia šitie pylimai, šlaitai skardingi?
Kiek būta kraujo, žvangesio, raudų?

O Volupis, Vorelis? Jie kadaise supo
Medinę pilį vandeniu srauniu.
Ar gynė Mindaugą nuo antpuolių galingų
Grioviai, apjuosę Vorutą žiedu tvirtu?

Voruta? Kaip ši pilis medinė
Galėjo tiek atremti apsupčių klaikių?
Kai Tautvilas, žemaičių, jotvingių ir polovcų jėgas sujungęs,
Prie vartų degė Mindaugui kerštu nuožmiu.

Morta? Ar ji buvo čia atvykus
Pasigėrėti kerinčiu gamtos vaizdu?
Kalnai, miškeliai, įlomiai sustingę
Ir paukščių šokis tarp kuplių šakų.

O amžininke! Mindaugo gentaini!
Tark žodį savo... ainiams Vorutos laikų.

LINA ADAMONYTĖ
2001