Archyvai: Poezija

Kalbėsiu meilę Tau,
Sakysiu skausmą Tau,
Kol nepriglausi taip arti,
Kaip krantas jūrą karčią,
Kol nepaversi vandeniu saldžiu,
Kurio ištroškę širdys, per toli nuplaukę.

Tavo delnai tegu nušluosto sūrią gaidą,
Nors Tavo meilės man pilnai pakanka –
Juk Tu laikai mane ir lauki,
Bet pavargau sudušt kasryt
Į išsvajotą krantą – gelmės jėga taip greitai
Pas save įtraukia.

Toks trumpas mūsų laikas pasimatymui,
Aš nebenoriu bėgt kasdien
Į glėbį Tavo rankų,
Aš noriu Tavo rojaus menėj,
Ties Tavo kojomis čiurlenti.

Rūtos Beltytės eilės
1994

Gailėkite manęs!

Aš vargšas šlubas, primuštas šunėkas,

Koks mano šuniškas gyvenimas sunkus!

Gailėkite manęs,

Visos pasaulio moterys, priglauskit nakčiai,

O išaušus eisiu pas kitas…

Tai kas, kad lazdomis iškūlė piktas šeimininkas paskutinį dantį,

Įleiskite į priemėnę mane,

Aš savo šuns snukiu jums veidą pakutensiu-

Aš nebekandu, tiktai kaukt dar moku garsiai:

Koks mano šuniškas gyvenimas sunkus!

Įleiskite mane, įleiskit,

Aš nulaižysiu net piktam medžiotojui batus…

-Tu vargšas, išvarytas valkata,

Nes nepatiko tau šilti namai,

Bohemos smuikams tavo sieloj čirpiant,

Tu pirmą meilę palikai…

Ir šiandien dar medinis smuikas verkia

Prie kapo meilės, niekuomet nepažintos,

Nes neatvėrei jos širdies lobynų,

Bet ją tu išmainei į taurę vyno

Ir slaptą bučinį kitos…

Rūtos Beltytės eilės
1997

Kelkitės iš kapo!

Net jeigu jau trys dienos,

Net jei pasklido kvapas

Ir dangtis jau uždėtas.

Kelkitės iš kapo!

Net jeigu jau trys mėnesiai,

Net jei supiltas antkapis

Ir pasakytos apkalbos,

Jei broliai ir brangieji daugiau nebeaplanko.

Kelkitės iš kapo!

Net jeigu jau trys metai,

Ir požemių gyventojai jau priėmė už savą,

Ir jeigu puotos draugiškos prasiskverbė į kaulus.

Kelkitės iš kapo,

Mirties palikę patalą ir gėdą, kuri pančioja,

Nes Tas, kuris Atleido, jums to nebeprimins.

Ką uždengė Aukščiausiasis ranka Sūnaus teisumo,

To jau nebesimato.

Šiandien ji iškelta, su kraujo antspaudo žyme

Paliudyt mūsų nekaltumui!

Rūtos Beltytės eilės
1998

Mes kelsimės tą dieną,

Pakilsime į garbę,

Mes kelsimės iš dulkių-

Tai Kristuje mirusių maršas.

Atsiverkit kapai, išeikite kaulai,

Žygiuogite- skamba trimitas,

Žygiuokite Kristaus sutikti-

Tai Kristuje mirusių maršas.

Minios pakyla, laukta ilgai

Viltis šiandien išsipildo.

Negendančiais kūnais mes apsivilksim-

Tai Kristuje mirusių maršas.

Mirties nebėra, nugalėtas piktasis,

Pergalės šiandien šventė-

Tai Kristuje mirusių maršas.

Rūtos Beltytės eilės
1995

Aš vis nuleidžiu akis,

Nepratusias būti saulėj

Ir skubu į šešėlį sugrįšt,

Ieškau purve apsinešusio veidrodžio.

Į šukes žiūriu pavydžiai-

Kaip jas glosto spindintys pirštai,

Bet į tyrus bijau vis išeit,

Dar skamba ausyse prakeiksmo

Slegiantys žingsniai:

Tas žmogus, kuris Dievą išvys

Neišvengiamai turi mirti!

Baimė apraizgo šalta –

Toks tolimas ir toks prisiartinęs-

Kryžiaus keliu kvieti pas save,

Tad išmokink netrumpinti

Maldoj praleisto laiko.

Rūtos Beltytės eilės

Mums rodos: rytoj pasistengsime būti
Geresniais, naudingais, stropiais;
Mes šiandien dar šiurkštūs, rytoj būsim švelnūs,
Ryt tapsim protingais, rimtais.

Rytoj mes į tolimą šalį išvyksim
Žmonėms apie Dievą sakyt,
Rytoj sužeistųjų žaizdas aptvarstysim,
Ligonius pradėsim lankyt.

Pas užmirštą draugą rytoj mes nueisim,
Rašysim rytoj giminėms,
Ir paslaugą gerą kam nors padarysim,
Ne vien tik saviems, - svetimiems.

Rytoj paaukosim mes didelę sumą,
Nes reikia gerai apgalvot,
Reikmių juk drauguomenėj niekad nestinga,
Dar spėsim rytoj atiduot.

Be priekaištų ryt viens kitam mes atleisim,
Suprasim viens kitą tikrai,
Ir dvasines pamokas ryt mes pradėsim
Visas įgyvendint rimtai.

Sušelpsime vargšus ir alkanus žmones,
Užjausim bėdoj, liūdesy;
Dėl tuščio gyvenimo ryt atgailausim,
Gal būt, jau mirties kliedesy.

Suprasim rytoj, ką išganymas reiškia,
Ir Kristų paseksim rytoj,
Rytoj mes prieš Dievą maldoj atsiklaupsim,
Ne šiandien tiktai ir ne tuoj.

Planuojant rytojui, kurs apgaubtas rūko,
Daug metų prabėgo jau žingsniais skubiais.
O ką, jei rytojus mus kartą apgautų?
jei kartą rytojus visai neateis?

Manęs nepažinojai,
Kada lakstei basa.
Iš džiaugsmo tau ant kojų
Tuomet verkiau rasa.

Kai dar tiktai svajojai
Ir svaiginais vynu,
Tikrai nepagalvojai:
Džiaugies mano krauju.

Kuomet viena liūdėjai
(Aš viską juk matau),
Ar pameni, kaip vėju
Tau ašaras rinkau?

Dabar naktim spėlioji,
Kas vis dėlto esu.
O aš tave apkloju
Kaldra iš debesų.

Ir kai ateis šaltoji
Pavogt, atimt tave,
Tikrai žinok, mieloji,
Tuomet aš būsiu ja

Ruslanas Simonaitis

Užsimerk. Apie ką pagalvojai?
Pajusk. Ką pajutai?
Jutai mano ranką savo delne?
Jutai mano žvilgsnį?
Girdėjai mano širdies plakimą?
Pajutai?
Ir pagaliau pamažu mano veidas
Priartėja prie tavojo... mano lūpos
Švelniai paglosto tavąsias... o paskui
Aš tave pabučiuoju taip pasakiškai...
Mes susiliejame į vieną visumą...
Pajutai?

Kai žaislą rankoje laikysiu,
Žiūrės jo juodos akys į mane.
Nusišypsos...
Ne jis, o akys, kurios man viską pasakys.
Negyvas jis, bet gyvas...
Anas pasaulis liūdnas?
Nusišypsos...

Ruduo gilus už sienos.
Prie lango vėlei aš.
Lietus...
Nusišypsos...
Viltis - ji drąsina mane.

Kai žaislas kris žemyn,
Nusišypsos...
Bet verksiu aš...

Vilmantas Ramonas
2002