Archyvai: Poezija

I.

Vos išvystu tave, širdis daužytis ima.
Ar kad mane pažinsi, begaliu tikėtis?
Bet ir tavaisiais skruostais karštis ima lietis,
Tai primena man rožės žiedo pabudimą.

Pradėjai dainą tu, aš apverkiau likimą.
Skambėjo tavo balsas, sielą man palietęs,
Lyg būtų angelas vardu ją švelniai kvietęs,
Ir amžinybės varpas skelbęs atleidimą.

Brangioji! Išdavikės tavo akys guvios
Vis dar užsidega, išvydę veidą mielą.
Tai kas, kad mums likimas palankus nebuvęs.

Kad vietoj tavo meilės tepatyriau gėlą?
Kitam tave paskyrė žemiškos jungtuvės,
Bet Viešpats man padovanojo tavo sielą.

II.

Kalbu su savimi, o klausiamas blaškausi,
Man daužosi širdis ir atsikvėpt neleidžia,
Išblykšta veidas, prieš akis žaltvykslės žaidžia;
Ne vienas apie manąją sveikatą klausia

Ar apie mano protą kuždas jau į ausį.
Taip kankinuos per dieną, jėgos kol apleidžia.
Tuščia viltis, kad miegas tik palaimą skleidžia -
Sapne ir vėl kankina reginiai keisčiausi.

Blaškausi ir degu, ir ieškau, kas čia kaltas,
Kuriu tau priekaištus, kad viltis man sugriovei,
Tiek sykių kurtas, pamiršau ir vėl prikeltas.

Bet - nežinia kodėl - vos pasirodai droviai,
Aš vėl susitvardęs, mandagus ir šaltas,
Kad vėl liepsnočiau - ir tylėčiau po senovei.

Tu negudri, ir paprasta tu pašnekovė,
Veidų taipogi dailesnių esu regėjęs.
Bet vien tave geidžiu užkalbinti priėjęs -
Po apdaru kukliu aš pažinau valdovę.

Skambėjo vakar dainos, kalbos nesiliovė,
Ir tavo draugėms grakštūs pagyrimai liejos,
Žėrėjo sąmojis, bet vos tik tau įėjus
Nebesiryžo niekas drumsti tylą drovią.

Taip kartą puotoje, kai grakščios poros slydo,
Pagautos stebuklingo šokio apsvaigimo,
Staiga sustojo ir gili tyla pasklido;

Visi stebėjosi dėl šio atsitikimo.
"Žinau, - poetas tarė, - angelas praskrido."
Jį pagerbė visi, tik ne visi pažino.

IV.

Tai tu? Ir taip vėlai?" - "Atleisk, man sunkiai klojos
Surasti kelią; temačiau naktinį dangų.
Ilgėjaisi manęs?" - "Kaip apie savo brangų,
O nedėkingas, aš galiu nustot galvojus?"

"O leisk paimt už rankų, išbučiuoti kojas!
Kodėl drebi?" - "Baugu - po ąžuolyną tankų
Keisti nakties garsai skardena orą tvankų.
Ak, mes turbūt kalti, jei vis regiu pavojus."

"Pažvelk man į akis - daugiau nebebijosi:
Nežiūri šitokiu žvilgsniu nusikaltimas.
O argi tai kaltė, kad su tavim kalbuosi,

Svaigstu, lyg žemiškąjį angelą pažinęs,
Ir, taip atokiai nuo savęs pasisodinęs,
Tarsi su dangiškuoju angelu elgiuosi?"

V.

Ištvirkėlis išjuoks, šventuolis mus tesmerkia.
Nors mes vieni, toli nuo žvilgsnio pašalinio,
Nors ji jauna, ir meilės kupina krūtinė,
Akis nuleidžiu aš, o mylimoji verkia.

Aš saugausi pagundų, - ji akis užmerkia
Net menkai vilčiai, žvangindama tą grandinę,
Kuria sukaustei jos rankas, žiaurus likime.
Vien ašaros mūs klaidžiojančias sielas merkia.

Palaima tai ar skausmas? Kai jaučiu kas kartą
Tavas rankas ir karštas lūpas, argi verta,
Brangioji, šiai palaimai duoti skausmo vardą?

Tačiau, kai ašaromis tavo akys spindi,
Ir neviltis gesina nekalčiausią mintį,
Brangioji, ar galiu palaima tai vadinti?

VII.
Senuccio i'vo'che sappi

Tu nori sužinoti, ką jaučiu o drauge?
Kiek plunksna sugeba, atskleisiu tau tikrovę.
Vejuosi vizijas po atminties šventovę,
Ir vėl į praeitį neramią širdį traukia.

Štai ši žaisminga, toji susimąsčius laukia,
Ten kviečia akimis, o čia regiu aš drovią,
Antai niūri, pikta, o ten linksma štai stovi,
Čia švelniai šypsos, ten reikšmingai apsiniaukus.

Dainavo čia, ten susitiko rankos mūsų,
Čia atsisėdo, štai jau šnekučiuotis ima,
Štai bėga, štai parašo smėly vardą,

Ten žodį ištarė, čia tyliai atsiduso,
O ten paraudo. - Ak! Tarp šių prisiminimų
Klajoja man širdis, virpėdama kas kartą.

VIII.

Nemune, kur vandenys tie nutekėjo,
Kur aš dar vaikas mėgau delną panardinti,
Kur į pasaulio kraštą širdžiai nuraminti,
Plaukiau užaugęs, genamas klajonių vėjo?

Ir Laura čia į savo atspindį žiūrėjo,
Ji mėgdavo ant kranto aukso kasą pinti.
Jos atspindys užvaldęs buvo mano mintį,
Ir karštos mano ašaros tuomet byrėjo.

O Nemune, gimtoji upe! Tu galingai
Tiek laimės, tiek vilčių sraunia banga užlieji.
Ir kur dabar vaikystės nuotykiai mielieji,

Ir dar mielesnis amžiaus nerimas audringo?
Kur mano Laura, kur visi draugai senieji?
Teliko ašaros, o visa kita dingo.

IX.

Šaulys jaunasis kaitrią popietę klajojo,
Sustojo pagaliau. Upelis ten skaidrusis
Tekėjo; dairėsi šaulys ir atsidusęs
"Nors kartą trokštu ją išvysti," pagalvojo,

"Bet likti pats nematomas. "Staiga atjoja
Grakšti jauna medžiotoja nuo upės pusės,
Dianos rūbais. Stoja žirgas, jai paklusęs;
Ji atsigręžia ir lyg palydovui moja.

Šaulys, pamatęs ją tai darant, suvirpėjo
Ir Kaino akimis piktai nusišypsojo.
Užtaisant ginklą nekantri ranka drebėjo.

Bet vėl jis traukėsi ir apsigalvojo.
Staiga išvydo dulkių debesį artėjant;
Jau taikosi, jau šaus - bet niekas neatjoja.