Archyvai: Poezija

Kartus pelynų skonis dar kartesnis
Visa diena paskendo kartume.
Nors kas čia tokio. Tik dar vienas lašas
Kartumo įsigėrė širdyje.

Nors kas čia tokio.
Tik dar vienas lašas,
O sieloje nesibaigia liūtis.
Jauties beviltiškai graudus ir mažas,
Jog netgi vienas netikėtas lašas
Atrodo lyg nežemiška griūtis.

Sunki pelynų pieva dar sunkesnė.
Diena vėl pasiklydo naktyje.
Bandydama suvokt aitrumo esmę
Viliuosi nepaskęsti kartume.

Nors kas čia tokio
Tik dar vienas lašas,
O sieloje nesibaigia liūtis.
Jauties beviltiškai ir graudžiai mažas,
Jog netgi vienas netikėtas lašas
Atrodo lyg nežemiška griūtis.

Eglė Brazdžiūnienė

Gyvenimas lyg įtempta styga
Paliesi skaudžiai - aimanuot pradės,
Užgausi stipriai - suvaitos tada,
Švelniai paglosčius - tyliai suskambės.

Jis muzika į viską atsišauks.
Jame aistra, klasta ir melas.
Tegul tik niekas stygos nenutrauks,
Tegul laimingas būna jo finalas.

Eglė Brazdžiūnienė

Gyvenimas juostomis eina
Sunkesnis ir vėl lengvesnis.
Tik kažkodėl tos baltos
Juostos kur kas siauresnės.

Tik kažkodėl tas skausmas
Tarsi upeliais plaukia,
O išsiilgtas džiaugsmas
Savo eilės nesulaukia.

Tik kažkodėl ta laimė
Labai mandagi man teko.
Ilgai eilėje stovėti
Kantrybės jai neužteko.

Ir nuėjo pro šalį
Ranka į mane numojus.
Gyvenimas juostomis eina,
Nežinia, koks išauš rytojus.

Eglė Brazdžiūnienė

Viltis
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
Eini, klysti ir mokais.
Taries, kad gyveni.
Klumpi ir vėl keliesi -
Žaizdų nesuskaičiuot.
Ir vis kažko tikiesi,
Bijaisi pražiopsot.
Kaip noris sugrąžinti
Ką eidams praradai,
Bet neįbrist į upę,
Kurią jau išbraidei.
Ir nepavyti paukščio
Svajonių praeities.
Ateitimi gyventi?
O kiek tos ateities?

Ar laimės trupinėliui
Ten vietos atsiras?
Ar maitvanagis bėgdams
Tos laimės nesules?
Ar ten užteks mums saulės,
Ar šilumos ten bus?

Koks didelis pasaulis
Ir mažas koks žmogus.
Ir kiek nedaug jam reikia -
Tikėjimo, vilties.
Gal ir geriau gyventi
Nežinant ateities.
Eini, klumpi, keliesi -
Ir vėl randai nauji.
Verki ir vėl džiaugiesi,
Randi ir prarandi.
Su viltimi rytojaus
Guliesi ir keli.
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.

Eglė Brazdžiūnienė

Amžius
Kas tai yra kūdikystė?
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė - daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.

O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė - pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.

O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė - laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus.
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.

O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.

Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žilutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokie skirtingi žmonės esame
Su savo negandom, bėdom
Ir kokie mes visi panašūs
Laimingom valandom.

Visų veidai vienodai švyti,
Visi tokie geri ir gražūs.
Bet argi teko kam matyti,
Kad būtų kenčiantys panašūs?

Eglė Brazdžiūnienė

Kas gi yra senatvė?
Ar tuščias kambarys,
Ar tyli nyki gatvė?

Ne tai nėra vienatvė.
Vienatvė - tuščia širdis,
Gėla neišmatuota,
Beribis ilgesys,
Laukimas ir viltis -

Štai kas yra vienatvė.

Eglė Brazdžiūnienė

Žmogus neseniai praėjo
Pėdą žemėj palikęs.
Sunku pagal pėdą spręsti,
Geras jis ar netikęs.

Eina, myli, gyvena
Likimą savo priėmęs,
Kol jo žvaigždė rusena,
Kol dar tikėjimas likęs.

Eglė Brazdžiūnienė

Visur skubi ir niekur nesuspėji,
Visi darbai likimui palikti.
Išblaškiusi save kažkur pavėjui
Pavargusi į patalą krenti.

Ir čia ramybei vietos neužtenka,
Su savimi tariesi ir mąstai.
Naktis tamsi, ir lyg šešėliai slenka
Dienų seniai praėjusių vaizdai.

Savęs paklausi. Patarimo lauki
Sau atsakai ir paguodi save.
Išaušus rytui, nemiegojus trauki
Vežimą savo senvage sava.

Eglė Brazdžiūnienė

Lauk manęs
Aš dar ateisiu, Mama.
Gal ne šiandien,
Gal labai negreit.
Jei gavau
Gyvenimą neramų,
Kad ir kaip nelengva
Reikia eit.
Ir einu!
Blaškaus lyg kelio dulkė.
Negaliu pradžiuginti Tavęs.
Jei užkliudo kojos
Laimę smulkią,
Tai ji ten
Tikrai ne dėl manęs.
Tik tu lauk,
Prašau, sulauki, Mama.
Neišeik!
Kai tik ištirps kaltė,
Nusilenkti Tau
Ir Tavo žemei
Grįš namo
Paklydėlė duktė.

Eglė Brazdžiūnienė

Nesmerk manęs, o moterie.
Tie laimės trupiniai nuo tavo stalo
Tokie neskalsūs
Ir kartumu paženklintas likimo kelias,
Ir naktys alsios ...
Nekeik manęs, o moterie.
Iš mano šulinio vandens pasėmęs
Sugrįš žmogus
Palaistyt tavo žemės,
Nokinti tavo vaisių.
Neteisk manęs, o moterie.
Aš jo neteisiu
Už tą bejėgę būseną,
Už graudžią godą,
Už išmelstą ilgom naktim paguodą.
Atleisk man, moterie,
Už viską.
Už tavo žmogų
Aš savo širdimi likimui moku.

Atleisk man, moterie,
Už tai, kad aš esu beteisė.
Atleiski man.
Aš jam atleisiu

Eglė Brazdžiūnienė

Kaip toli iki tavo širdies
Ne iš žodžių, ašarom karčių-
Parašysiu laišką iš žvaigždžių,
Nes dabar labai gerai girdžiu,
Einantį per mano širdį…
Parašysiu laišką iš gėlės,
Iš pražydusių naktų žolės,
Iš ošimo, sodo obelies.
Ir tegul pasaulis girdi…
Tu skaityti laiško neskubek,
Ir ledu liepsnos jo neužliek,
kaip maldą tyliai jį kalbek
Ir pradėkit vėl iš naujo…
Per baltuma speiguotų žiemų,
Per šaukimą rugpjūčio žvaigždes.
Kaip arti iki tavo namų…
Kaip toli iki tavo širdies…

Vaiva Misiūnaitė