Archyvai: Poezija

O liūdesy! Kokie mes artimi.
Lyg būtum motinos vienos vaikai,
Lyg mus sujungtų metai ir vargai.
Lyg jungtų mus rudens lietus apniukęs,
Lyg ežero paviršiuj baltas rūkas
Apgaubtų mus drauge. Juo apsisupę
Supintume išvargusias rankas,
Sujungtume visas mintis liūdnas
Ir eitume per šaltąjį pasaulį,
Kur vyrauja tiek melo ir apgaulės,
Į ten, kur mudu reikalingi būsim.
Nenusimink. Gal dar kartu paūšim.
O liūdesy!
Kokie mes artimi.

Eglė Brazdžiūnienė

Draugai?! Jie kažkur šalia.
Žinau telefonus visus
Pasikviesčiau aš juos į svečius
Kol ant stalo kvepia kava.

Pasikviesčiau, jei būtų šiokiadienis,
Jeigu jų nelauktų šeima.
Ne visų juk buveinė tuščia,
O tarp kita ko šiandien šventadienis.

Ant stalo aušta kava.
Puodelio vieno pakanka,
Bet kažko labai neužtenka -
Draugai?! Jie kažkur šalia.

Vis ieškau skelbimo reklamoje,
Gal kas savo darbo dienas
Pakeistų į mano laisvas?
Bet nieko šviesaus panoramoje.

Jau visai atvėso kava.
Telefonas kažko užsispyrė
Sau dietą tylos paskyrė.
Draugai? Jie kažkur šalia.

Eglė Brazdžiūnienė

Už lango šėlsta, gaudžia, ūžia
Žiema tuoj pėdsakus užvers,
O vejas staugia naktį gūdžią
Lyg skundas vienišos moters.

Širdy seniai jau ne gegužis,
Ne vasaros žali kerai.
Atėjo laikas susigūžęs
Dažniau blogai, negu gerai.

Laukinis ilgesys nubunda,
Už lango verkia lapkritys,
O sieloj įkyri pagunda
Klebena uždaras duris.

O vėjas stūgauja už lango
Lyg skundas vienišos moters,
Kurios seniai sušoktas tango
Visus kelius atgal užtvers.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokia skaisti vasario saulė,
Gražuolė neprieinama.
Kiek spindesio ir kiek apgaulės,
Kiek išdidumo joj yra.

Jai nepamosi, nepakviesi, -
Praeis pro šalį, nepalies.
Tokia jau ta vasario saulė
Be šilumos ir be širdies.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokia gera ta šiluma,
Kurią mums dovanoja saulė.
Tokia jauki, tokia sava,
Taip trokštama ir laukiama,
Ir norisi gyvent pasauly.

Kokia šviesi, kokia stipri -
Tik vasarą tokia ji esti
Žvalumo ir jėgos pilna,
Ramybės mums suteikdama -
Ir noris viską vėl pratęsti.

Eglė Brazdžiūnienė

Ruduo. Ir vėl ruduo
Toksai eilinis, regis,
Išvargę ir pajuodę
Stiklinės namo akys ...

Jau gluosnis patvory
Susimetė į kuprą,
Skarotame glėby
Eglužė saugo dukrą.

Čia putinas raudonais
Karoliais apsisegęs,
Balose atsispindi
Nuplikę medžių žvakės.

Galugatvy žibintas
Nuleidęs galvą girgžda.
Rytais įbridęs namas
Į spalio miglą tirštą.

Išbrist iš jos negali
Ir ašaroja akys.
Ruduo. Ir vėl ruduo
Toksai eilinis, regis.

Eglė Brazdžiūnienė

Gimkime iš naujo, -
Juk Kalėdos.
Būkim švaresni,
Būkim tyresni.
Gal tada aplenks
Mus visos bėdos
Ir kliūčių bus
Daug mažiau kely.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokia sunki žiema bebūtų,
Kokia valinga ir gili,
Vistiek pavasaris ateina
Už rankos pasiėmęs dainą
Ištirpdyti ledus širdy.

Eglė Brazdžiūnienė

Ir vėl į pabaigą artėja metai
Ciksėdamas skaitiklis vos bespėja.
Kažko vis laukdami,
Kažkuo tikėdami
Visi į savo nebūtį artėjame.

Dažnai paklydę amžiaus vidury
Nežinome, ko reikia, ko nereikia.
Tame beprotiškame sūkury
Gyvenimiški dėsniai veikia.

Ir vėl į pabaigą artėja metai
Skaitiklis tuoj pakeis dar vieną skaičių
Skubėdami suspėt dažnai vėluojam,
O metai pamažu mus keičia, keičia ...

Eglė Brazdžiūnienė

Ateiki, stebukle
Tą vienintelę naktį,
Naujametinę naktį
Į mano namus
Ir aš padalinsiu
Gvenimo riekę,
Sudžiūvusią riekę
Lygiai lygiai per pus.

Ateiki, stebukle,
Tą sudžiūvusią kriaukšlę
Paverski į nuostabią
Puotą tik dviems
Tegul prisipildo
Taurės šampano
O širdys gerumo
Ir meilės abiems.

Ateiki, stebukle,
Tą nuostabią naktį
Padėki surinkt
Išbarstytas šukes.
Pasiauskime dviese,
Kol brėkštantis rytas
Tamsą paėmęs
Už miško išves.

O tada. O tada jau,
Stebukle, išeiki.
Tepalieka ant stalo
Tik pusė riekės
Aš tikėsiu Tavim,
Kai neliks kuo tikėti,
Kai gyvent negalėsiu,
O gyventi reikės.

Eglė Brazdžiūnienė

O, pagunda!
Tavo karštas alsavimas
Paliko žaizdas
Ir ištirpdė kelius
Tuos, kuriais atėjau pas tave.
Ir nors laiko sugrįžti dar liko
Tik atgal nebegalima.
Iš kur gi paimt
Stebukladarius laiko vedlius,
Kad padėtų sugrįžti
Į nuodėmės pradžią.
Grįždama susirinkčiau
Išbarstytas rasas,
O išgirdus viliojimą
Tavo į nežinią
Sulaikyčiau ugnim
Pažabotas strėles.
Tiktai kelio nebėr.
Ir aš niekada nesurasiu
Šaltinio besenkančio
Tyro vandens.
Ištirpo laiko ženklai
Nuo tavo karšto alsavimo,
O aš palieku klūpoti
Prie slenksčio vėlyvo rudens.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau pabaiga. Atėjo metas
Sudėt visus taškus.
Kažkur pradingo pasaka
Apie gražius namus,
Apie jaukumą židinio,
Karalių su svita.
Deja, tik pasakose būna
Laiminga pabaiga.

Eglė Brazdžiūnienė