Archyvai: Poezija

Išeičiau viską palikus
Iš savo liūdnų namų.
Į pasaulio kraštą važiuočiau,
Tik neturiu pinigų.

Septynias girias pereičiau,
Tik sveikata nebe ta.
Septynias upes perplaukčiau,
Tik plaukt neišmokau, deja ...

Eglė Brazdžiūnienė

Dar ne viskas, ne viskas dar prarasta,
Dar gyvenimas žydintis laukia.
Dar daug bus dienų saulėtų
Ir žiedų bus pilna palaukė.

Ir vėjas kedens man plaukus,
Toks šiltas ir geras vėjas,
Ir džiaugsiuos ryto sulaukus,
Ir džiaugsiuos, kai vakarėja.

Mano laimė manęs dar laukia
Užtrukus kažkur pakely,
O aš ją tikrai sutiksiu
Ir ištirpsiu jos glėby.

Eglė Brazdžiūnienė

Prarandu save
Po trupinį, po lašą.
Aš kasdieną prarandu save.
Metai bėga
Ir skausmingai neša
Ateitin iš praeities mane.

Manyje jau daug žmonių gyvena.
Daug likimų paliečiau ranka -
Didelių, mažų, jaunų ir senių,
Ėjusių ir einančių greta.

Pykčio ir gerumo man palikę,
Džiaugsmo ašarų ir nevilties.
O gal atrandu aš šitą sykį
Vėl naujai save iš praeities?

Gal ir aš - ne aš,
O ta daugybė
Sutiktų ir priešų, ir draugų
Man savęs po trupinį palikę
Pakeitė mane žmogum kitu?

Prarandu save?
O man nė kiek negaila.
Surinkau po trupinį visų.
Iš protingo paėmiau,
Iš kvailio,
Iš gerumo ir iš bučinių.

Iš draugystės paėmiau,
Iš laimės,
Iš kančios ir nuoskaudų gilių,
Iš laukimo netekties, iš baimės,
Iš gerų ir iš piktų žmonių.

Visko, visko surinkau po lašą,
Į save sugėriau pamažu.
Gal todėl šiandien nė kiek negaila,
Kad save su metais prarandu.

Eglė Brazdžiūnienė

Šiluma iš kažkur ateina -
Jaučiu jos banguojantį šokį,
Manęs sušildyti eina,
O aš jos bijau lyg pirmokė.

Įprastu tapęs man šaltis
Gūžiasi savo kamputy,
Ir taip norisi keltis,
Bandyt savimi pabūti.

Bet baimė. Baimė stipresnė
Kužda man giesmę seną:

"Neleiski širdžiai sušilti.
Tegul joj šaltis gyvena.
Sušilusi greitai suglebs ji,
Apsaugoti nesuspėsi".

Gal ir tiesa. Lai gyvena
Savo šaltam pavėsy.

Eglė Brazdžiūnienė

Lyg ir negyvenau,
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur skubėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.

Jau metai skrieja
Viesulu pro šalį,
Balsuoju atsistojus
Kelio vidury,
O vietos užimtos,
Jokio tarpelio
Ir įsisprausti
Niekur negali.

Šešėliu gyvenau.
Tokia keista tarnyba.
O taip norėjosi
Sparnus išskleist
Ir virš pilkos
Lyg grumstas kasdienybės
Pakilt aukštyn
Ir nebenusileist.

Lyg ir negyvenau.
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur skubėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.

Eglė Brazdžiūnienė

Vagone lengvutis šurmulys,
Tyliai tyliai slenkame į naktį,
O pavargęs senas traukinys
Skubina visas šviesas uždegti.

Ratai dunksi. Pamažėle migdo
Ir diena čia nebereikalinga.
Niekas šios akimirkos netrikdo
Ir jaučiuos pakankamai laiminga.

Tad į priekį, mano traukiny!
Pravažiuok nestojęs mano stotį.
Leisk nors truputėlį ilgėliau
Apie nieką, nieką negalvoti.

Eglė Brazdžiūnienė

Skausmą užsklęsiu savy
Ir viską juo išmatuosiu.
Moteris aš stipri.
Tik, jei kartais nakčia dejuosiu, -
Netikėki manim. Tai ne aš,
Tai mano naktinė fėja
Išgirdus skausmą širdy
Mane per sapną įspėja.
Ir jei kartais akys apniukę -
Netikėki, tai vėlgi ne aš,
Tai mano vaikystės nykštukai
Atėjo apsaugot manęs.
Ištirpdysiu skausmą savy,
Kad visai nustotų skaudėti.

Moteris aš stipri.
Tik nereikia manim tikėti.

Eglė Brazdžiūnienė

Rudenėja. Už lango vėjas
Jau šukuoja medžių kasas,
O širdis surambėjus
Vėl skaičiuoja liūdniausias dienas.

Vakaro šaltis nemielas
Ir nejaukiai ankstyva tamsa.
Mano rudenę sielą
Vėl kamuoja nostalgija.

Gražuoliai topoliai plinka,
Šlapias metas atėjo
Ir taip daug purvo aplinkui
Rudenį dar padaugėja.

Rudenėja. Taip staiga rudenėja.
Giliai krūtinėj maudžia.
Švilpiant už lango vėjams
Vakarai nerimą audžia.

Eglė Brazdžiūnienė

Tarp rietenų, vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
Taip norisi šiek tiek gražiau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.

Tik tiek nedaug.
Tik mažą trupinėlį
Geruno leisk pasliest švaria ranka.
Kai atsibos, apleisk, likime, vėlei
Kaip ligi šiol. Net nežinau už ką
Baudei mane kančia,
Klupdei. Iš naujo kėlei.
Po rūpesčio dienos atslinkdavai nakčia
Ir visą laiką kandžiojai ir gėlei.
Likime mano, pasakyk, - už ką?

Gal aš buvau žiauri?
O gal buvau beširdė,
Nepamenu skriaudų, kurias pati dariau?
O gal perdaug buvau atlapaširdė,
Tavim tikėjau ir tavęs prašiau
Apsaugoti mane
Nuo purvo ir apgaulės,

Nuo netiesos, nuo smurto ir vaidų,
Nuo netikrų jausmų ir nuo melagės saulės,
Nuo negerų pavydinčių akių.
Nuo neapykantos,
Nuo keršto, veidmainystės.
Nuo ašarų karčių ir nuo savų klaidų.
Nuo netekties, ligų, nuo išdavystės,
Nuo svetimų ir nuo savų bėdų.

Tarp rietenų, vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės, apkalbų
Taip norisi šiek tiek gražiau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokia naktis.
Kokia ilga naktis.
Vėl nerimas voratinklį nupynė.
Vienatvėj blaškos nerami širdis,
Jai ankšta mažoje krūtinėj.

Prabudęs ilgesys nurimt neleidžia,
Likimo ženklu pažymėtas takas
Vien tirštą miglą sutemose skleidžia
Ir svyra žaliaskarės eglės šakos.

Kokia naktis.
Kokia ilga naktis.
Užmiki egle, žaliaskare sese.
Gal nieks tavų šakų nenudraskys,
Gal gi ir tu užuovėją surasi.

Eglė Brazdžiūnienė

Pati su savimi.
Geriau jau taip.
Nekvieskite manęs trečia,
Nereikia.
Negelbėkit iš gniaužtų
Nevilties.
Tegul už mus
Išprendžia viską laikas.
Nekvieskite manęs trečia.
Kai skauda,
Vienatvėje žaizdas paslėpus
Ir prislopinus garsią raudą,
Savoj gyvenimo palėpėj
Pati sutiksiu savo keistą lemtį.
Lyg pakabinta
Danguje delčia -
Nebesvarbu,
Išliksiu ar sudilsiu -
Tiktai prašau,
Nekvieskite trečia.

Eglė Brazdžiūnienė

Tirpsta metai, lyg snaigės delne,
Vadovėliuose lieka tik datos.
Aš lašelis dienų tėkmėje
Neryškus ir dažnai pasimetęs.

Tai pavirtęs į ašarą sūrią
Tyliai riedu išvargusiu veidu,
Tai krentu į putojančią jūrą,
Tai vejuos upeliuką klaidų.

Kartais saulė mane džiovina,
Kartais vėjas mane išžarsto,
O subūręs į debesį tamsų
Lietumi virš laukų išbarsto.

Aš lašelis, tik mažas lašelis
Dienų tėkmėje pasimetęs.
O metai bėga ir tirpsta,
Istorijai lieka tik datos.

Eglė Brazdžiūnienė