Archyvai: Poezija

Įkinkius arkliuką į seną noragą
Verčiu aš gyvenimo kreivąją vagą.
Pykstu ant pašėlusio savo arkliuko,
Kad vagą taip smarkiai į šoną nusuko.

Nemoku kinkyti, nemoku žaboti,
Nemoku žemelės gerai išvagoti.
Nemoku aš grūdo į dirvą pasėti,
O jei ir pasėju - nenori derėti.

Dairausi aplinkui. Laukuos vienas grumstas
Vanduo šaltinėlio ašarom drumstas.
Tai verkia žemelė po mano kojom,
Kad aš ją, vargšę, kreivai vagoju.

Eglė Brazdžiūnienė

Nebežinau, kas daros,
Neatpažįstu savęs.
Atrodo, dainuoti noris,
O viduj lyg verkia kažkas.

Atrodo, šokčiau ir šokčiau.
Aplinkui linksmi garsai,
O viduje lyg kas bando
Širdį išplėšt visai.

Noris išbėgti į gatvę
Sušukti - žiūrėkit, tai aš!
O viduje pašėlo,
Rauda ir rauda kažkas.

Eglė Brazdžiūnienė

Kaip išgyventi naktį,
Kai spengianti tyla?
Žiūriu į žvakės dagtį
Per visą kiaurą naktį
Kaip visada viena.

Kaip gi aušros sulaukti?
Tokia naktis lėta.
Taip norisi pašaukti
Ir vienąkart sulaukti
Aušros, kai tu šalia.

Eglė Brazdžiūnienė

Einu į pasimatymą.
Negailestingas laike,
Kodėl jaunystei atėmei
Tai, ko šiandien taip reikia -

Jaunatvišką veržlumą,
Išdykėlišką viltį
Ir naivų sugebėjimą
Vien už akis pamilti ...

Eglė Brazdžiūnienė

Vėl apsiniaukė dangus,
Pradėjo lyti.
Mano skausmą beribį
Ašara lydi.

Apsiniaukusią sielą
Sunku išverkti.
Aš taip ir neišmokau
Be ašarų vargti.

Greitai visiems pabosta
Akyse ašaros,
O man tiktai sapnuose
Saulėtos vasaros.

Ir aš nerūpestinga -
Šypsena puošia -
Graži ir reikalinga
Ir jūra ošia.

Sapnų aš karalaitė ...
Išaušo rytas,
Ir vėl dangus apniuko,
Pradėjo lyti.

Eglė Brazdžiūnienė

Mylėjau, gyvenau, svajojau,
Tikėjausi ir laukiau vis.
Kitiems save išdovanojau
Plačiai atverdama duris.

O žmonės? Jų visokių teko
Sutikti per ilgus metus
Vieniems gerumo neužteko,
Paguost reikėdavo kitus.

Vieni su šypsena atėję
Dalino šypseną širdies.
Kitiems atėjus šaltas vėjas
Išlįsdavo iš už kertės.

Vieniems norėdavos šypsotis,
Kitiems aš atšiauri buvau.
Žmonių sutikt visokių teko,
Mylėjau, laukiau gyvenau.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau šalvena.
Jau rytmečio gatvės
Pasidengia baltai
Nuo mano pilkos vienatvės
Šaltėja namai.

Stingsta džiaugsmas
Ir juokas sustingsta
Į varveklius šaltus.
Noris išeit ir negrįžti
Į savo ledinius namus.

Jau šalvena.
Ir rytą kiekvieną
Vis sunkiau ir sunkiau.
Gyventi šalčio nelaisvėj
Aš labai labai pavargau.

Eglė Brazdžiūnienė

Gamta rudenį švenčia
Pasipuošusi aukso plaukais,
Bobų vasara eina
Užpustytais lapų takais ...

Rudeniniam mano gyvenime
Per vėlai. Viskas per vėlai
Bobų vasara eina,
Užpustyti mano takai.

Eglė Brazdžiūnienė

Paskutinius lapus
Kalendorius skaičiuoja.
Švenčių daug. Žmonės puošia namus,
Bet apmirus širdis
Jokio džiaugsmo nejaučia.
Ji žino - jai šventės nebus.

Į kiekvienus namus
Atkeliauja Kalėdos
Su linkėjimais ir pažadais.
Kaip mes laukdavom Senio
Kaip viskuo tikėjom,
Kai buvom mažais vaikai.

Vaikystė praėjo
Ir mano Kalėdos
Su savo našta ant pečių.
Jaučiu, kaip grėsmingai
Šventės artėja,
Bet man daug geriau be jų.

Eglė Brazdžiūnienė

Kažkas gyvenime pasikeitė,
Tik aš nesuprantu.
Kažką gal metai metams įteikė
Su bučiniais kartu.

Kažką lyg metai metams perdavė,
Nors aš ir ta pati.
Kažkas gyvenime pasikeitė,
Ar pasikeis many?

Eglė Brazdžiūnienė

Meluočiau, jei sakyčiau, kad laiminga -
Aš daug ką šiandien pameluot galiu.
Tiktai meluot šiek tiek drąsos pristinga,
O pasiguost nėra kam. Neturiu.

Seniai išpustė vėjas mano gryčią,
Ir šiluma vaidenas naktimis.
Kur aš bebūčiau, ką aš bedaryčiau,
Visur sutinka ta pati lemtis.

Ar aš smagiai lig ašarų kvatočiau,
Ar verktų vėl įplyšusi širdis,
Ar pasilikusi viena klajočiau -
Vis persekioja ta pati lemtis.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskauda
Ir kad šiandieną visko ligi soties.
Man reik išeit užgniaužus sunkią raudą
Pasaulin paieškoti geresnės kloties.

Eglė Brazdžiūnienė

Prie visko pripratau.
Prie geliančios ramybės,
Prie spengiančios tylos,
Naktų tamsių.

Prie visko pripratau,
Nes viską išskaudėjo.
Prie pripratimo tik
Priprasti negaliu.

Eglė Brazdžiūnienė