Archyvai: Poezija

Palik laukimą,
Palik viltį,
Palik gebėjimą prabilti,
Kada tyla nekenčiama.
Kada naktis, kada diena
Paliki ilgesį širdies.
Tegul šalia manęs budės
Tavų akių šilta šviesa,
Tavųjų rankų šiluma.
Palik laukimą,
Palik viltį.
Palik gebėjimą pamilti.

Eglė Brazdžiūnienė

Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.

Ji tikrai dar kartelį sugrįžt pabandys.
Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
Įsiveski vidun ir sušildyki ją.

Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
Nepaverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
Išmatuok širdimi. Širdimi ją pajausk.
O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.

Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
Išsiliejus tavy, pasiliks tavimi.
Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik -
Nevėluok į namus. Pasitikti pareik . . .

Eglė Brazdžiūnienė

Užmiršk bereikalingą skolą,
Komandiruotės laikas baigėsi.
Ją sugražins tavi vaikai
Svetimose pakraigėse.
Nevargink rytmečių rasotų
Išpažintim bereikalinga.
Komandiruotė trumpalaikė,
O vasara tokia žavinga ...

Eglė Brazdžiūnienė

Pavargusią, palūžusią
Gyvenimo keliuos
Priglausk, kaip mažą vaiką,
Paglostyk ir paguosk.
Pasek man gražią pasaką,
Kad princas tuoj atjos,
O aš klausysiu naiviai,
Kaip kažkada mamos.
Padėk užmiršt gyvenimą
Ir širdgėlą kasdienę.
Sakyki, kad gyvename
Mes pasakoj šiandieną.
O gal ir patikėsiu:
Karaliaus rūmai, menė
Ir aš joje laiminga
Gyvenimo pelenė.
O tu šalia jaunutis,
Gražus ir neapviltas.
Kas šiandien iš gyvenimo
Nuties į rūmus tiltus?
Suteik man viltį pamestą,
Tikėjimą paguoda.
Gal dar ne viskas prarasta?
Gal ne visi išduoda?

Eglė Brazdžiūnienė

Aš nekalta, atleiski man,
Pamilti negaliu.
Sunku surasti vieną kelią
Tarp daugelio kelių.
Širdis užvėrusi duris,
Tyli ir nebylė.
Žinau, kad myli, bet nepyk, -
Aš negyva lėlė.

Geriau telieka, kaip yra,
Nereik naujų žaizdų.
Aš nekalta, atleiski man,
Pamilti negaliu.

Eglė Brazdžiūnienė

Vidur didelio lauko
Apsigobus skara
Stovi eglė išvargus,
Vieniša apleista.

Drasko audros pašėlę,
Vėjas laužo šakas.
Kas užjaus našlaitėlę,
Kas paguos ją, o kas?

Miško sesės sugludę
Tyliai ošia nakčia,
Per laukus neša aidas -
"Tu viena, tu viena

Iškerojai per daug
Ir perdaug pasenai.
Net Kalėdoms tavęs
Nebekviečia vaikai".

Bet tikėk. Vieną kartą
Per liūtį laukais
Prašalaitis keleivis
Pasislėpti ateis.

Jį apgobus skara
Suvirpėsi kaltai,
Ir į žemę pažirs
Tavo skausmo lašai.

Eglė Brazdžiūnienė

Ant stalo kortų kaladė
Ir aš kaip čigonės dukra.
Vakaro prietema. Vasara.
Skleidžiasi žvakės liepsna.
Korta bloga iškrito.
Nemalonumų dar bus.
Ateis netikėtas svečias,
Sunegaluos sūnus.

Buvęs vyras laimingas
Svetimoje šeimoje.
Turiu draugę klastingą,
Kuri man kenkia slapčia.
Ir vis dėlto korta žada -
Ne viskas jau taip blogai.
Sušildys dar mano palangę
Saulės karšti spinduliai.

Svajonės išsipildys,
Jaunikis geras šalia.
Tik nežinia, kas jaunoji -
Aš ar mano dukra?
Sunku, kai namuose dvi nuotakos:
Viena dar visai jauna,
Antra jau "Balzako moteris"
Ir kartą jau buvus žmona.

Ir nežinia, ko gailėti -
Jaunystės ar amžiaus brandaus?
Vienai dar teks iškentėti,
Kitos jau nieks neapgaus.
Vakaro prietema. Vasara.
Sklaidosi žvakės liepsna.
Ant stalo kortų kaladė
Ir aš kaip čigonės dukra.

Eglė Brazdžiūnienė

Grįžtu namo. Į savo šaltą gūžtą
Tarp sienų keturių,
Kur visos viltys šukėmis sudūžta,
Kur nieko neturiu.

Grįžtu tvarkingai aš. Kiekvieną vakarą.
Tokia jau ta dalia.
Nėra nei židinio, anei ugniakuro
Ir šilumos nėra.

Padėki, Viešpatie, jei tik gali padėti,
Sušildyk sielą. Atgaivink.
Nuo nesėkmių ir begalinio melo
Apginki, Viešpatie. Apgink.

Eglė Brazdžiūnienė

Atpūsk man, vėjau, svaigų šilo kvapą,
Žibutės mėlį, žirginį beržų,
Atnešk man, vėjau, žalią gluosnio šaką,
Atnešk švelnių pušyno pumpurų.

Pavasarį atpūsk į širdį, vėjau,
Įžiebki kibirkštį senam lauže.
Žalumą pievų aš pamiršti spėjau,
Padvelk žolės pernykštės žaluma.

Paglostyk švelniai, pabučiuok į skruostą.
Atneški ilgesį žalių laukų.
Atnešk man, vėjau, svaigų šilo kvapą,
Tavęs aš laukiu. Ir tavim tikiu.

Eglė Brazdžiūnienė

Neskubėkit manęs teisti, žmonės,
Būkite šiek tiek atlaidesni.
Ši gyvenimiškoji kelionė
Mano daliai teko gan karti.

Aš neišpažįstu aukso vidurio
Ir nesirenku pilkų spalvų.
Gal todėl šiandieną mano priešų
Daug daugiau, negu tikrų draugų.

Neskubėkit manęs teisti, žmonės,
Aš tiktai tokia, kokia esu
Ir savos gyvenimo kelionės
Nepakeisiu niekuo geresniu.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau visko prisirinko su kaupu,
Jau derlių daug surinko mano metai.
Tiktai širdis prie skausmo ir kančių,
Prie išdavystės taip ir neįprato.
O gaila. Būtų ašarų mažiau
Ir juodo netikėjimo nebūtų,
Ir būčiau, kaip prieš dvidešimt buvau,
Visais keliais pasiųsčiau džiaugsmo liūtį.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš lyg vėjo blaškomas lapas
Glaudžiuos visuos pašaliuos
Ir tikiuosi, kad kartą šlavėjas
Suras mane ir iššluos

Su tokiais, kaip aš benamiais
Sušluos į krūvą. Padegs
Ir baigsis beprasmės dienos,
Ir beprasmio skausmo užteks.

Eglė Brazdžiūnienė