Archyvai: Poezija

Tu kalbėjai man apie laimę,
Kad ji tikrai tikrai ateis,
Bet ji turbūt seniai paklydo,
Pasuko svetimais keliais.
Tu man kalbėjai apie džiaugsmą,
Kad jis šeimininkaus namuos,
Bet jis turbūt duris sumaišė
Ir linksminas namuos kituos.

Apie tikėjimą kalbėjai,
Kad jis išliktų manyje,
Kad būčiau aš tvirta prieš vėją
Kad nebijočiau naktyje.
Kad neišduočiau, nepalikčiau,
Kad neįskaudinčiau tavęs, -
Bet nemaniau, kad šitie žodžiai
Prieš mane pačią atsigręš.

Eglė Brazdžiūnienė

Taip troškai sergėti,
Globot, padėti
Atrodė viskas paprasta,
Suprantama.
Bet žodžiai taip ir lieka
Tiktai žodžiais,
Jeigu jiems išsipildymo
Nerandama.
O gal neieškoma
To išsipildymo -
Juk pažadais tuščiais
Lengviau gyvenasi.
Tiktai paskui
Negalime suprasti,
Kodėl tie žodžiai
Naktimis vaidenasi.

Eglė Brazdžiūnienė

Neuždaryk kelių
Ir nesugriauki tiltų.
Juk vienąkart sugrįžt vistiek reikės.
Kad viską užmiršai,
Kad viskas jau praėjo
Jai nesakyk, nes ji nepatikės.

Tu neužmerk akių,
Nenusisuk į šalį.
Ji tau vienintelė ir šiandien ir rytoj.
Dalis tavos širdies,
Tavų minčių dalelė,
Ji viskas, kas nesutelpa dainoj.

Neuždaryk kelių
Ir neužkelki vartų.
Neversk savęs užmiršti praeities,
Kuomet iš savo meilės
Kaip iš skaidraus šaltinio
Sau sėmėtės stiprybės ir vilties.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš praeitis tava
Nesikartojanti, jauna
Čiurlenimas upelio neramaus
Ir lopinėlis mėlyno dangaus
Aš praeitis tava,
Kaip ta daina -
Kažkur girdėta, bet jau pamiršta.

Aš dabartis tava
Karti ir nelengva,
Įstrigusi kaktoj raukšle gilia,
Plaukuos palikusi šarma pilka.
Aš dabartis tava,
Kaip ta daina
Su įkyrėjusia melodija sena.

Aš ateitis tava.
Nesuprasta ir atstumta.
Apsamanojęs rudenio dangus,
Žieminis vėjas šaltas, atšiaurus.
Aš ateitis tava,
Kaip ta daina
Nesugrąžinamai jaunystėj prarasta.

Eglė Brazdžiūnienė

Jaučiu Tavo ištiestą ranką,
Kviečiančią šokiui.
Bet Tavo šokis linksmas,
O aš taip šokti nemoku.

Tavo akių žiburėliai
Uždegti bando,
O mano žvilgsnis šaltas
Jų išsigando.

Linksmas šokis gaivina
Kaip šampanas.
Mano žvilgsnį sušildė
Jausmų uraganas.

Eglė Brazdžiūnienė

Neskubėki šįvakar išeiti.
Pabūk dar šiek tiek.
Mano ledinėj pilaitėj
Su manimi kartu pasėdėk.

Eglės spygliai jau byra,
Argi tu nematai?
Rodos, šventės praėjo, -
Na, pasakyk, ar tikrai?

Ar tikrai viskas jau buvo?
Man suprasti padėk.
Tik neskubėk išeiti,
Pasėdėk su manim dar šiek tiek.

Eglė Brazdžiūnienė

Duok man savo ranką ir eime
Į tą platų pasakų pasaulį.
Eikim stebuklingąja žeme
Prisirinkę spindulių į saują
Pūko debesų takais eime.
Mėnuo lyg žibintas kelią rodys.
Eikim. Eikime greičiau iš čia
Kur viskas lyg pasakoj atrodys.

Eglė Brazdžiūnienė

Pasėdėk su manim virtuvėj prie stalo
Tegul bus ši vakarienė dviems.
Čia seniai visi jau puodai šąla -
Negaminsi trims senoms kėdėms.

Pasėdėkime nors kartą dviese
Du vienatvei pasmerkti vaikai.
Tu seniai savoj virtuvėj vienas,
O ir aš viena labai seniai.

Pasėdėkime prie stalo dviese,
Kaip normalūs žmonės, kaip visi.
Tie seni voratinkliai kertėse
Tegul bus šį vakar nutraukti.

Ištylėkime šį savo skausmą,
Gerkim kavą, kol dar garas kyla.
Pakalbėti ir vėliau suspėsim,
Jei įveiksim dviese šitą tylą.

Pasėdėk su manimi virtuvėje prie stalo
Tegu viskas taip ir lieka dviems.
Nelinkėk vienai man viso gero,
Palinkėki gero mums abiems

Eglė Brazdžiūnienė

Suprasti aš nespėjau
Ką man tada kalbėjai
Tiesiog nebuvo laiko pagalvot.
Gerai, kad neskubėjau
Ir patikėt nespėjau,
Nes tu nebenorėjai pakartot.

Eglė Brazdžiūnienė

Surask man užuovėją menką
Nors trumpam, nors labai trumpam.
Dienų vėjuotų užtenka,
Pūgų ir šalčio pakanka,
Leisk pailsėti man.

Eglė Brazdžiūnienė

Koks mažas mudviejų pasaulis -
Tik lova, židinys, kėdė
Ir begaliniu artumu
Tirštai pripildyta erdvė.
O kai išeiname į dieną
Ir ten tokia pati tvarka.
Koks mažas mudviejų pasaulis -
Tik Tu ir aš, ir artuma.

Eglė Brazdžiūnienė

Tu man atleisk,
Dažnai aš klydau,
Dažnai į nuodėmę bridau,
O pasirinkus kelią slidų
Aš nuo tavęs tolyn slydau.

Tu man atleisk.
Aš tarsi medis
Skleidžiaus ir vėl lapus mečiau.
Kažko ieškojau. O suradus
Nurimt galėdavau. Tačiau

Ne man lygus,
Begrumstis kelias,
Ne man šiltadaržio dirva.
Man lauko vėjas, klonis žalias
Ir taurė laisvės sklindina.

Tu man atleisk,
Kad nemokėjau
Ramiai ir pamažu rusent.
Atleisk už tai, kad nenorėjau
Anksčiau už vakarą pasent.

Eglė Brazdžiūnienė