Archyvai: Poezija

Bėgame, skubame, eilėse mūsų pilna,
Pilna darbe ir namuos.
Pykstame, baramės, mylim ir kenčiam
Moterys mano kartos.

Esame gražios ir esame švelnios
Tik dažnai vyrai, deja,
Žmonose savo įžvelgia velnius
Ir angelus svetimose.

O juk mes esam visos panašios,
Visos auginam vaikus,
O namuose vyrai užleidžia
Laikyt jau visus kampus.

Esame tvirtos ir skausmui, ir gėlai,
Tegul vyrai už mus dejuos.
Skubam vaikais ir krepšiais apkibę
Moterys mano kartos.

Eglė Brazdžiūnienė

Ateikime. Ateikime visi
Ir kelias tenebūna
Skaudžiai ilgas.
Ateikime. Ateikime visi,
Kaip ligi šiol
Viens kito išsiilgę.

Sugrįžkime. Sugrįžkime į čia,
Kur netgi sienos
Mūsų esmę mena.
Sugrįžkime. Sugrįžkime į čia,
Kur visada išliksim
Nepasenę.

Sueikime. Sueikime greičiau
Į savo nepmirštamąją
Pradžią.
Sueikime. Sueikime greičiau,
Kol neprasmegome
Į gelmę skradžią.

Sugrįžkime.

Sugrįžkime į čia ...

Eglė Brazdžiūnienė

Jau spalis.
Dar ne šlapias,
Tik glitėjantis.
Dienos taip
Begaliniai maža.
Ir jos toks trumpalaikis
Sušvytėjimas
Tai lyg kasdien
Aplankantis miražas.
Dangus lyg rėtis
Žvaigždėmis nusėtas
Sidabro tiltą
Jūroje nutiesia,
O rūsčios bangos
Smėlio krantą plaka,
Gauruotą ranką
Į mane ištiesę.
Tokia štai sidabrinė
Spalio pasaka
Nakčia atvedusi
Mane prie jūros.
Dar nežinia, ar patekau
Į savo krantą.
Dar nežinia, ar man
Tos bangos gūra.
Aš nieko nežinau
Ir ji nežino,
Kodėl šią vėsią,
Ir žvaigždėtą naktį
Aš sumaniau pas ją,
Lyg gerą draugą
Su begaliniu ilgesiu
Atkakti.
Ji, kaip ir aš -
Šalta ir užsisklendus
Pakalbinta
Man nieko neatsakė.
Didinga savo
Šėlstančioj vienatvėj,
O aš baigiu sutirpt
Joje lyg žvakė.

Eglė Brazdžiūnienė

Negailėki šiltesnio rudens,
Mano Laike,
Nedraskyk mano metų,
Neplėšyk širdies.
Ten ir taip reikalai
Be tvarkos išsidraikę.
Ten seniai negerai,
Ten seniai negerai.
Patikėsiu save
Tavo rūpesčiui, Laike,
Sutvarkyk mano dieną,
Sudegink naktis
Ir sulopyki viltį
Nuo metų palaikę
Ir prašau, ir meldžiu -
Išvalyki mintis
Nuo pilkų netekties palenų
Vienvaldystės.
Nuo laukimo besočio,
Kaltos praeities,
Nuo tuščių pažadų
Ir eilinės kvailystės,
Iškentėtos dienos,
Išgedėtos nakties.
. . . . . . . . . . . . . . .
Negailėki šiltesnio rudens,
Mano Laike.

Eglė Brazdžiūnienė

Šioj žemėj jau seniai takus išmyniau.
Vienų šiandien nė pėdsakų nelikę,
Užpustė juos negailestingas laikas,
Žole užžėlė akmenys nuplikę.

Jais eidama klupau, griuvau ir kėliaus,
Žaizdas išsilaižydavau pati.
Lyg uogas ašaras rinkau į saują,
O bučinius nešiojausi širdy.

Ir šiandien, atsigręžusi į vėją,
Baugiu žingsniu link kryžkelės žengiu.
Anksčiau aš pasirinkti nemokėjau,
Dabar jau pasirinkti negaliu.

Šioj žemėj daug kreivų takų išmyniau.
Gerai, kad laikas juos žole užklojo,
Einu pirmyn, o taip sugrįžti noris
Ir susitikt jaunystę basakoję.

Eglė Brazdžiūnienė

Kažin ar reikia
Pėdsako gilaus,
Jei nieks neklaus
Ir nieks neatgailaus.

Eglė Brazdžiūnienė

Neišgalvota -
Ji tokia tikra -
Pavargėlių
Gyvenime karta.

Eglė Brazdžiūnienė

Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.
Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti.

Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele.
Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.

Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.

Eglė Brazdžiūnienė

Man reik Tavęs,
Kad retsykiais paguostum.
Man reikia Tavo žvilgsnio, šypsenos.
Man reik Tavęs,
Kaip laivui reikia uosto
Po štormo ar po devintos bangos.
Man reik Tavęs,
Lietaus kaip žemei reikia,
Išsekintai ir saulės, ir sausros.
Man reik Tavęs,
Kaip žiedui bitės reikia,
Kad susilauktų vaisių gausumos.
Man reik Tavęs,
Kad aš ramiai miegočiau,
Sapnuos regėčiau tik šviesias spalvas.
Man reik Tavęs,
Kad nieko nebijočiau.
Nebegaliu.
Aš pavargau.
Man reik Tavęs.

Sumaniau Tavęs ieškot vienatvėj
Ir į rudenį įsibridau,
Lapų kilimuos paskendę gatvės,
Išėjau Tavęs ieškot vienatvėj,
Išėjau ir niekur neradau.

Eglė Brazdžiūnienė

Išalkau šilumos, globos, paguodos,
Išalkau tavo rankų.
Išalkau kasdieninių šiltų žodžių,
Kurių taip neužtenka.

Išalkau šypsenos ir tyro žvilgsnio
Išalkau lyg beprotė
Nejaugi tu nesupratai, mielasis,
Kokia esu besotė.

Eglė Brazdžiūnienė

Kodėl neateini?
Juk viską jau žinai,
Kad reikalingas, geidžiamas
Ir laukiamas.
Be reikalo mes klaidžiojom keliais
Uždengę veidus netikrumo kaukėmis

O laikas nešė mus
Kažkur visai šalia
Tik retkarčiais suvesdamas
Į būtį.
Tie netikėti žvilgsniai paslapčia,
Tos pastangos ištirpti ir nebūti ...

Jau skraistę paslapties
Nusinešė miškai,
Jau žvilgsniai atviri
Ir žodžių kliedesys.
Kodėl gi taip nežmoniškai ilgai
Lydėjo mus laukinis ilgesys?

Eglė Brazdžiūnienė