Archyvai: Poezija

Kol šiandien
Drauge dar esame
Regis, visur
Suspėsime.
Dar ne dabar,
Nelaikas -
Ir vėl pro šalį
Skubėsime.

Rytoj, o gal
Po savaitės ...
Ir staiga
Vieno neliko.
Štai ir atėjo
Laikas ...
Kas su mumis
Atsitiko?

Nematom, negirdim,
Nejaučiam.
Vis skubam
Laiką aplenkti
Ir sminga į širdį
Vinys,
Kuriais užkala
Karsto dangtį.

Eglė Brazdžiūnienė

Seniai jau gėlių nieks nebeneša.
Pabrango gėlės, matyt.
Seniai jau laiškų nieks nerašo -
Nemadinga tapo rašyt.

Retai kas svečiuosna beužsuka
Ir skambučiai vis retesni.
Seniai jau gėlių nieks neatneša.
Per brangūs žiedai tikri.

Eglė Brazdžiūnienė

O, laike! Tu viską užgydai,
Palieka neskaudūs randai.
Ką vakar netyčia pametei,
Šiandieną, žiūrėk, radai.

Viskas nusėda dulkėm,
Valai jas ar ne valai.
Tik laikui žaizdas užgydžius,
Palieka randų keliai.

Eglė Brazdžiūnienė

Žmogui reikia žmogaus,
Kad galėtum suprasti
Kur eini, ką darai, kas esi,
Kad save savyje sugebėtum atrasti,
Kad neklaidžiotum vienas nakty.
Žmogui reikia žmogaus,
Kad pajusti galėtum
Jog kažkam reikalingas esi,
Kad globotum, kad sergėtum
Ir kad mylėtum,
Kad brandintun gerumą širdy.

Eglė Brazdžiūnienė

Patogiau. Taip kur kas patogiau
Nematyt, nežinot, negirdėti.
Ištylėti išties lengviau
Tuomet, kai reikia kalbėti.

Pripratę patogiai gyvent,
Skrandą į viršų išvertę.
Išmokom per petį kikent
Ir nusisukę į kertę

Nematom, nežinom, negirdim.
Taip, tikrai, kur kas paprasčiau.
Kam apsunkinti savo širdį,
Jei patogiai gyvent patogiau?

Eglė Brazdžiūnienė

Tegu nutrūksta liūdesio gija
Skausme užgimę metai teišdyla.
Pasveikink naują dieną su aušra,
Pagerbk virš upės patekančią tylą.

Palaimink vėją, mišką ir laukus,
Prikelk iš po žiemos šalpusnio žiedą,
Pakvieski savo priešus ir draugus -
Tegul prie bendro stalo atsisėda.

Užteks liūdėt. Tegul sužydi vėl,
O tie žiedai tegul vaisingi esti.
Išeiki į gyvenimo audras
Kitiems ir sau gyvenimo pratęsti.

Eglė Brazdžiūnienė

Kas jau ėjo, nuėjo į praeitį,
Ir skausmai, ir jaunystės svsjonės.
Visko buvo, nes visko reikėjo.
Tenekyla šiandien abejonės -
Gal ne taip, gal geriau būt galėjo -

Netiesa.
Netiesa.
Netiesa.

Buvo tai, kas būt privalėjo -
Ir aušra, ir vakarė žara.
Visko buvo, ir viskas išliko -
Ir svajonės, ir laimės troškimas,
Ir širdis, tarsi dvidešimtmetė,
Ir žvilgsny jaunystės dvelkimas.

Eglė Brazdžiūnienė

Kaip skiriasi moterų akys
Ir visai ne spalva.
Vienos spindi gyvenimu
Kitos užgesę, deja.

Be galo daug tų užgesusių -
Jose begalinė skriauda.
Kas gi jas užgesino,
Kieno gi pikta ranka?

Kaip skiriasi moterų akys
Ir visai ne spalva.
Vyrai, įžiebkit moterį
Savo širdies liepsna.
. . . . . . . . . . . . . . . . .
Kaip skiriasi moterų akys ...

Eglė Brazdžiūnienė

Jį ne viešnia namuos.
Ji jau sava.
Įėjo palengva, nedrąsiai.
Šiandien jos pilna
Jau visuos kampuos,
Vargu ar laisvą
Vietą besurasi
Prie jos, berods, ir aš
Jau įpratau.
Ištikimai palydi
Ir sutinka.
Ar reikia sielvartauti
Pagaliau,
Kad kartais su mumis
Taip atsitinka?
Ji ne viešnia namuos
Čia svečias aš.
Džiaugiuos suradus
Šeimininkę savo.
Ji išklausys,
Tik niekada neguos -
Ne ji kalta,
Kad laimė iškeliavo.
Tai kas, kad būna šalta
Kambary,
Ji juk pati nesugeba
Sušilti.
Net ir prie jos
Per laiką pripranti,
Netgi prie to,
Kad ji tokia beširdė.

Eglė Brazdžiūnienė

Visi mes savotiškai teisūs.
Šioj žemėj daugybė kelių.
Vienų nelaimingos dienos
Kitiems pavirsta džiaugsmu.

Vyras šeimą palieka.
Blaškosi jo moteris,
O kitai, jo sulaukus,
Šoka iš laimės širdis.

Klinikoj silpnas ligonis
Donoro laukia širdies,
Bet juk kad jis išgyventų
Reiki kito mirties.

Randa berniukas skatiką
Skepetoj dieną turgaus,
O jį pametus senutė
Ašaroms veidą praus.

Visi mes savotiškai teisūs.
Šioj žemėj daugybė tiesų.
Paeiliui tenka džiaugtis ir verkti -
Gyvenimas eina ratu.

Eglė Brazdžiūnienė

Pakalbėkim visai atvirai.
Sakai - vienatvė svaigina.
Neblaško neramūs sapnai,
Tuštuma nė kiek nebaugina.

Negaliu tavim patikėt.
Paskutiniam svečiui išėjus
Lieka tuščias ne tik kambarys,
Širdis taip pat ištuštėja.

Negaliu patikėt tavim,
Kad tau niekad nebūna šalta.
Tad kodėl gi giliam vakare,
Įsisupus į seną paltą

Vis kartoji, aklai kartoji
"Man ramu, man šilta ir gera",
O akyse neviltis su vilties
Spinduliais žaidžia karą.

Negaliu tavim patikėt.
Tą šventinį vakarą trapų
Tu buvai lyg nulūžus gėlė
Su vytimo žymėm ant lapų.

Bet ir tu negali patikėt
Tuo, kas visą laiką skaudėjo.
Atvirai atėjai pakalbėt,
Tik atvirai neišėjo.

Eglė Brazdžiūnienė

Trapi, lyg rūkas iš toli atplaukęs,
Nesikartojanti, šventa ir laukiama.
Aš taip ilgai ir atkakliai ieškojau
Atgal sugrįžti kelio į tave.

Ir kartą sugrįžau. Tie patys vėjai,
Tas pats dangus. Net saulė ta pati.
Tik praeitis negrįžo. Neatėjo.
Ji taip ir liko palikta kely.

Pavirtus svajone toliau gyvena,
Tai priartėdama, tai vėl nutoldama,
Nors pamiršta, bet ima surusena,
Tada jau stipriai skauda liečiama.

Eglė Brazdžiūnienė