Archyvai: Poezija

Aš niekur šaknų neįleidau,
Nežinau, ką vadint gimtine.
Pase įrašyta vietovė,
Kur pagimdė mane mama.

Blaškomi savo likimo
Tėvai klajojo ilgai,
Ir buvo mano gimtinė
Kaskart vis nauji namai.

Ir kai tolimos tėviškės balsas
Ilgesiu pašaukė juos,
Aš nebespėjau prigyti
Tėvo gimtuos namuos.

Ten, kur seneliai gyveno,
Kur visų senuolių kapai,
Dabar ten tėviškė mano -
Tėvo gimtinė RŪKAI.

Mano gimtinė - tai vėjas,
Kaimo gryčios įdubę.
Vienur - tai miško ošimas,
Kitur - tai šniokščianti upė.

Aš niekur šaknų neįleidau
Ir šiandien esu tikra,
Kad ne vienas kaimas gimtinė.
Gimtinė - visa LIETUVA.

Eglė Brazdžiūnienė

Kvepia šienu. Skalbiniai pradžiūvę
Skleidžia meldų, ajerų kvapus.
Dūzgia bitės į laukus pabirę,
Kvepia žiedlapių saldus medus.

Tiek kvapų aplinkui. Aromatas
Vasaros sunokusios pilnai.
Ties kiekviena gryčia sustatyti
Saulėj džiūsta šieno žaiginiai

Krykščia ežere vaikai pažirę,
Taškosi vandenyje žuvis,
Gluosnio šakos vandenin nusvirę,
Ant lieptelio bestovįs žvejys.

Bulvių laukas žydintis nemažas,
Vasarojus plaukiantis antai.
Toks štai mano tėviškės pezažas,
Jeigu jį mintyse nutapai.

Eglė Brazdžiūnienė

Taip norisi basai išbėgt į pievą,
Pajusti kojom švelnų kilimą žolės,
Klausytis čirpaujančio žiogo žalio
Ir nenuskriausti nei vienos gėlės.

Taip norisi visa širdim priglusti
Prie jauno beržo, verkiančio kieme.
Pridėjus delną savimi pajusti,
Kaip teka gyslomis beržų sula.

Taip norisi paglostyt šiltą vėją,
Kedenantį upelyje bangas,
Matyti, kaip upėtakiai atšoka
Pavasarines savo vestuves.

Taip visko, visko norisi iš karto
O sėdžiu štai ankštam, tvankiam bute
Ir tik tuomet, kada akis užmerkiu,
Mane aplanko pasaka žalia.

Eglė Brazdžiūnienė

Abipus vieškelio javai jau plaukia,
Senos sodybos vietoj likęs uosis.
Jis daug ką mena, ir galybę metų
Praeinantiems pro šalį verks ir guosis.

Mažai jau vieškelių tokių belikę -
Lietuviškų, dulkėtų ir tikrų.
Užtat kiek medžių vienišų paliko
Ten, kur žymės nebėr net pamatų.

Einu į ten, kur dar tvirta sodyba,
Kur bitės dūzgia, kur saldus medus,
Kur praeitis manoji pasilikus,
Kur vasarai aš atvežu vaikus.

Kur senas tėvas savo bandą gano,
Mamos daržely žydi jazminai,
Kur šiandien dar abu gražiai gyvena,
Savi dar medžiai ir savi laukai.

Čia kiemas savas. Ežero bangelė.
Tik čia pavargus pailsėt galiu.
Tiktai kodėl aš taip retai šį kelią
Prisimenu ir dar rečiau grįžtu?

Ir netikri atrodo sentimentai
Senoj sodybvietėj prie medžių paliktų.
Kaip reik išmokt dabartimi gyventi,
Kad neskaudėtų praeities žaizdų?

Abipus vieškelio javai jau plaukia
Ir aš juo pas senus tėvus grįžtu
Metus nebuvus. Na, o jie vis laukia
Nenusisekusių gyvenimui vaikų.

Eglė Brazdžiūnienė

O lietau, taip lauktas,
O, lietau.
Be tavęs aš vos neuždusau.
Tik šiandien sulaukus pagaliau
Tyro oro gurkšnį nurijau.

O, lietau.
Tu išmaudyki mane savy,
Atgaivink, kaip medį, jei gali.
Tavo vasaros lašai šilti
Man gyvybę sugražins. Tiki?

O, lietau.
Aš taip dėkinga tau.

Eglė Brazdžiūnienė

Kodėl gyvenime taip būna,
Kad tas, kuris neturi nieko,
Su savo mintimis ir su siela
Švarus lyg mažas kudikis išlieka?

Ir niekada nesutikau žmogaus
Lengvai gyvenančio ir doro.
Matyt, taip surėdyta iš dangaus
Neatsiklausiant mūsų noro.

Eglė Brazdžiūnienė

Saulė išdegino lauką,
Net peršti pavargę grumstai.
Man jos, kaip žemei per daug,
Man jos, kaip žmogui - mažai.

Į sudžiūvusią žemę pritvinkę
Krenta ir krenta lašai.
Man jų, kaip žmogui - per daug,
Man jų, kaip žemei - mažai.

Eglė Brazdžiūnienė

Išdraikytos, išduotos, išniekintos
Mintys neramios
Krinta lyg sėklos bevaisės
Į sudžiūvusią žemę.

Krisdamos šnabždasi, barasi,
Keikia sėjėją,
Kol pamažu numiršta,
Sudygti nespėję.

Eglė Brazdžiūnienė

Taip norisi paskubinti metus,
Jiems įkandin sušukt "pirmyn", tiesa?
Ir stebuklingojo paparčio žiedo
Išbėgt ieškoti su rasa.

Tik neskubėk. Gyvenimiškas vėjas
Ne visada švariai nušluos takus.
Tegul išsaugo paslaptinga fėja
Trapius, taip greit sudūžtančius metus.

Na, o šiandien tegul jaunystė šoka
Ir skleidžia šilumą karštos širdies,
O tavo krištolinis, tyras juokas
Te nepažįsta skausmo nė kaltės.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš nežinau, kodėl nesuprantu,
Kai švenčia pergalę netikėliai.
Kodėl su sąžine ir su tiesa
Gyvenimo kely tiktai nevykėliai.

Aš nežianau, kodėl laimingi tie,
Kurie vis skriaudžia ir apgaudinėja,
O apgautieji rūpesčių pilni
Į koją su gyvenimu nespėja.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Aš nežianu ...

Eglė Brazdžiūnienė

Nežinau, ar yra pasauly
Kelias tiesos ir šviesos,
Ar laimi vien tik apgaulė,
Ar pergalė tik klastos?
Nemačiau, kad laimėtų dorumas,
Nemačiau laimės tikros.
Bereikšmis liks padorumas
Ant išlikimo ribos.
Ir kam sentimentai aplinkui
Dėl padorumo stokos,
Jeigu renkmės vien išlikimą
Be pradžios ir be pabaigos.

Eglė Brazdžiūnienė

O kaip dažnai mes dangstėmės ir klydom
Pakeitę veidus, svetimu vardu.
Visus drauge labai gerai matydami
Nepastebėdavom kitų.

O kaip dažnai mes buvom prašalaičiais
Ir svetimų, ir artimų žmonių.
Lyg aritmetikoj gyvenom skaičiais
Ir slėpėmės už durų be stiklų.

Mes buvome tokie, tokie ir likom,
O keičiasi tik metai ir būtis.
Pardavinėjame už trisdešimt sktikų
Vieni kitus. Ir tai ne paslaptis.

Apsimetam, kad nieko neįvyko,
Kad viską nulėmė dangaus ranka,
Pardavinėdami už trisdešimt skatikų
Netgi ir tuos, kurie yra šalia.

Mes esame tokie, kaip esam,
Ir nesvarbu, kieno gyvename vardu.
Kiekvienas savo kryžių žemėj nešam,
Tik taip dažnai ant svetimų pečių.

Eglė Brazdžiūnienė