Archyvai: Poezija

Laiškas vaikams
Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? ...
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis ...
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.

Eglė Brazdžiūnienė

Prabėgę metai ir namai nutolę
Per rūpesčius savus ir per savus vaikus
Tik Tavo akys metuose išlieka
Primindamos kelionę į namus.

Eglė Brazdžiūnienė

Į gyvenimo juostą įpynusi dainą,
Įpynus jaunystę ir šypseną šviesią,
Niekada neliūdėk, kad gyvenimas eina,
Dar ir laimei ir meilei kelius tebetiesia.

Eglė Brazdžiūnienė

Klausykim širdies ir tikėkim širdim.
Tik ji šiandien neparduota išlieka,
Tik jos dėka mes gyvenam viltim
Netgi tada, kai vilties nebelieka.

Gyvenkim širdim ir būkim kiti -
Viską, o viską širdim išjauskim.
Būkim vieni kitiems geresni,
Dažniau paguoskim, dažniau priglauskim.

Eglė Brazdžiūnienė

Tu man viena. Šiandien ir visados.
Žinau, kad Tu esi ir man užtenka.
Nors ir neglostai vakarais galvos,
Nors nejuntu švelnumo Tavo rankų,

Žinau, esi. Skausme ir bėdoje
Aš mintyse ant kelių galvą Tau padėsiu.
Ak, kaip sunku, kada esi viena,
Leisk nors svajonėse pabūti dviese.

O, Mama. Aš užaugau taip seniai
Ir taip seniai jau nebe vaikas.
Man kartais regisi, kad amžinai
Išskyrė mus gyvenimas ir laikas
Sunku man, Mama. Be tavęs sunku.
Gyvenimas man laimės nenupynė.
Aš noriu būti guodžiamu vaiku
Ir stipriai prisiglausti prie krūtinės.

Leisk man prie kojų Tavo išsiverkt.
Gal palengvės. Supraski ir atleisk.
Ir aš jau, Mama, pradedu pavargt,
Pamilk mane ir, jei gali, neteisk.

Tu man viena. Šiandien ir visados.
Žinau, kad tu esi, ir man užtenka.
Leisk prisiglausti prie Tavos kaktos
Ir pabučiuoti Tavo švelnią ranką.

Eglė Brazdžiūnienė

Skleisk šilumą, kaip skleidęs,
Gerumą spinduliuok.
Kitiems kaltes atleidęs
Savųjų neskaičiuok.

Lyg spindulys giedros dienos,
Lyg šiluma namų
Mums būki mūsų ateitim
Ir mūsų likimu.

Gyvenimo klaidžiuos keliuos
Tavų akių reikės,
Į mūsų virpančius žingsnius
Įlieki išminties.

Į mūsų nerimo dienas
Ateiki su viltim.
Į anūkėlių ateitį
Prabilki praeitim.

Iš ten, iš amžių glūdumos,
Ir iš savų šaknų
Išliki mūsų ateitim
Ir mūsų likimu.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau seniai basakojė jaunystė
Paliko tėvų namus.
Paskui ją išskubėjo jaunystė
Per apsėtus javų laukus.

Išskubėjo sparnus iškėlusi
Į gyvenimą platų.
Sparnai apsidraskė vėjuos,
Kol jaunystė prie vėtrų įprato.

Ir taip savo vietos beieškanti,
Besiblaškanti vėjuos,
Užleido vietą jaunystė
Brandumui atėjusiam.

Jei per daug kažkada paskubėjai,
Tai ištaisyt klaidą šią
Lai padės tau neramūs vėjai
Ir tavo metų branda.

Eglė Brazdžiūnienė

Grįstos gatvės,
Pėsčiųjų alėja.
Viskas lygiai taip pat,
Kaip anksčiau.
Ten už kampo ledų pardavėja,
Telefono būdelė toliau.
O paėjus
Dar keletą žingsnių
Pilkas namas
Balkonais žaliais,
Tarpu jų
Susimetęs langas
Pakulom užkamšytais
Plyšiais.
Viskas taip,
Kaip anksčiau.
Tik prie lango
Jau niekas nieko
Nelaukia.
Nuo laiko
Apšiuro namas,
Nuo metų
Stiklai apsiniaukė.
Ir gyvasties anei ženklo,
Tik lazda prastuksena
Pro šalį,
Sunkiai girgžda
Durys sugriuvę.
Taip gailiai,
Net širdį veria
. . . . . . . . . . . . .
Neužteko drąsos pažvelgti
Į pirmą slenkstį numintą
Ir į tai, ko jau daugelį metų
Neleidau sau prisiminti.
Viskas taip, kaip anksčiau -
Grįstos gatvės,
Pėsčiųjų alėja ir langas.
Tiktai aš vėlyvam sugrįžimui
Ne visai dar esu pasirengus.

Eglė Brazdžiūnienė

Svirply neklaužada,
Melodiją, kurią tąnakt svirpei,
Šią vasarą kitoms jau suokia,
Tik - jaunesni svirpliai.

Sumerkęs gluosnis ežeran
Nusvirusias kasas,
Kiekvieną vakarą išklauso
Pažįstamas gaidas.

O meldai gūžčioja pečiais -
Kas gi žlugtas velės?
Neliks mergų paežery,
Svirpliais jei patikės.

Eglė Brazdžiūnienė

Kokios trumpos naktys biržely
Koks jaukus ir šiltas lietus.
Nebaisus nei miško takelis,
Nei naktinis svirplys nebaisus.

Noris viską ranka paliesti,
Išsilieti birželio nakty,
Vasaros šventas stebuklas
Apžavėjo savo glėby.

Ir žybsi, žybsi švieselės
Jonvabaliukų kaimenės,
Kai paparčio žiedo ieškoti
Išeina Jonai ir Janės.

Kokios gražios naktys biržely
Ir koks rytas aušta vaiskus.
Vaidilučių vainikai plaukia
Išdabinę upės kelius.

Paparčio žiedas jau surastas
Kažkam, galbūt, laimę atneš,
O birželio naktys neramios
Dar ne vieną iš proto išves.

Eglė Brazdžiūnienė

Išskleistais sparnais
Per žemę
Vasara praskris
Jos aštrus
Jazminų kvapas
Belsis į duris.
Lubinai žvakes
Uždegę
Naktimis budės
Ir suplėšę
Gelmę juodą,
Aušrą šokti kvies.
Ir kaskart
Liūdnesnės akys -
Vis daugiau
Nakties.
Išskėstais sparnais
Per žemę
Vasara praskries.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš nepataikausiu. Ne gražuolė.
Nors graži. Savotiškai graži.
Gal todėl, kad nė į jokią kitą
Tu visai, visai nepanaši.

Ne gimta. Bet, vėlgi, - mano sūnui
Gimtine išliksi amžinai.
Gal todėl su tavimi suaugau,
Gal todėl tu manimi tapai.

Vakare žiburiuose paskendus
Išsilieji vientisa šviesa
Ir paslėpusi nelaimės randus
Nuteki ramia Neries vaga.

O kada trumpiausią metų naktį
Tavo vardą švenčia Lietuva,
Ir aš vėl skubu Tave pasveikint
Mano mažas mieste, JONAVA.

Eglė Brazdžiūnienė