Archyvai: Poezija

Ir metai ne tokie,
Ir gruodis.
Ir trisdešimt pirma ne ta.
Viltis lyg angelas
Atrodo
Su naujo laukiama
Pradžia.
Ta paslapties
Gelmė vilioja
ir klimpsta kojos
Nejučia.
Man regis,
Ko lig šiol ieškojau
Apčiuopiama pavirs dvasia
Ir vėl gyvenimas
Iš naujo
Lyg karusėlė
Įsisuks,
O gruodžio
Trisdešimt pirmoji
Prie slenksčio
Niekad nesuklups,
O peržengs drąsiai
Naują pradžią.
Visi keliai
Vartus atvers
Ir naujametinis miražas
Jau nieko dulkėm
Nepavers.

Eglė Brazdžiūnienė

Kliedesys ir rūkas,
Vėjo apsuptis,
Varvantis perukas,
Verkianti naktis

Pasislėpę akys
Veda užmarštin,
Prislopintas juokas
Veržiasi pirmyn.

Išnaudotas laikas
Gęsta palengva.
Įsismelkęs tvaikas
Gąsdina žeme.

Eglė Brazdžiūnienė

Gyvenimas dosnus.
Kiekvieną dieną
Jis mums atseikėja
Ne vien metus.
Skausme dažniau
Palikdams po vieną,
Į šventę sukviečia
Ne vien draugus.

Gyvenimas dosnus
Visiems pabarsto
Ir laimės, ir nelaimės
Trupinių.
Tik tie antrieji
Daug greičiau apkarsta,
O laimė - tai juk tai,
Kas ne skalsu.

Gyvenimas dosnus.
Dalina laiką
Ne kiekvienam po lygiai,
Bet visiems
Jis galimybę
Būt žmogum suteikia
Netgi į žmones
Ir nepanašiems.
. . . . . . . . . . . . .
Gyvenimas dosnus.

Eglė Brazdžiūnienė

Ar žinai, kada kvepia namais?
Kai mėnulis vaikšto stogais,
O sutemos kloja kelią
Ant stalo mažoj pirkelėj
Duona gardžia pakvimpa.
Prie stalo šeima susirinkus
Laužia kūčių plotkelę.
Tik šunys loja į kelią
Ir nesugrįžtančių laukia.
O jų vis daugiau palaukėj
Kauburėliuos, žymėtuos kryžiais.
Pats brangiausias tas, kur negrįžęs.
Vilties žiburėlis sklando -
Gal tikrai kelio neranda?
Gal dar pareis užtrukęs
Tavo, Motin, sūnus padūkęs.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Kol pirkioj žybsės žiburėlis,
Prie stalo sėdės ir vėlės.
Kol mėnulis vaikščios stogais,
Mums nuolat kvepės namais.

Eglė Brazdžiūnienė

Jų daug išėjo ir negrįžo -
Mylimų, brangių ir laukiamų
Pasiliko nuvarvėję kryžiai
Netekties paženklintu krauju.

Kauburėliuose pravirkę žvakės
Susilieja vientisa rauda.
Žvakių šviesomis nušvietę taką,
Jau išėję grįžta paslapčia

Į namus, į sielą ir į širdį,
Įsiterpia į tuščias vietas.
Nežinia, ar jie tikrai mus girdi,
Bet juk juos taip aiškiai girdim mes.

Eglė Brazdžiūnienė

Ak, jaunyste, kvaila ir padūkusi
Ten gi veidrody mano dukra,
Mano akys ir mano žvilgsnis,
Mano lūpos ir šypsena.

O gal visa tai tiktai tėvo,
Gal mano joj nieko nėra?
Ak, jaunyste, kvaila ir padūkusi -
Ten gi veidrody - mano dukra.

Eglė Brazdžiūnienė

Iki kryžkelės ėjom vienu keliu.
Iki kryžkelės savo.
Taip ir nežinom lig šiol abu,
Kada apsigavom.

Būta ir rudenio darganų,
Ir šalčio būta žiemos.
O ar nebuvo šviesių dienų,
Ar nebuvo kaitros?

Sunku ką nors pasakyti šiandien,
Nuėjus ilga kelią
Išbarstėm nes pavėjui kasdien
Savąją dalią.

Prakeikėm likimą, prakeikėm save
Užu prarastą laiką.
Bet ar ne mūsų buvo klaida,
Vaidinant taiką?

Štai ir atėjom lyg kryžkelės šios -
Išsiskyrė keliai.
Nebekartokim senos klaidos.
Mes jau nebe vaikai.

Eglė Brazdžiūnienė

Atsigręžk ir pasižiūrėk,
Kaip greit auga mūsų vaikai.
Rūpesčių vis daugiau,
Greičiau žyla plaukai

Ir laukiam iš jų kažin ko -
Ko nedavėm savo tėvams.
Buvom mes geresni -
Dažnai kartojom vaikams.

O jie greitai labai užaugs.
Bus tėčiai ir mamos visi.
Savo vaikams kartos -
Buvom mes geresni.

Ir nusukę drėgnas akis
Palinguosim galva žila.
Mūsų vaikų vaikai -
Tai juk mūsų tąsa.

Eglė Brazdžiūnienė

Mano vargeli neišvargtas.
Kiek nemiegotų naktų
Tavęs belaukiant sugrįžtančio
Lig pirmųjų gaidžių.

Mano vargeli nesuprastas.
Tokia jau mamos dalia -
Savo vaikų suaugusių
Prie savęs laikyt nevalia.

Mano vargeli nerimstantis.
Abiem ramybės meldžiu.
Savarankiškas kelias gimstantis
Tegul netampa klaidžiu.

Brangus ir mielas vargeli,
Iš metų tolybės kalbu -
"Atraski tiesiausią kelią
Tarp kreivų ir vingiuotų kelių.

Tik kelią deimantais švytintį
Aplenk, sūneli, aplenk.
Apgaulingų perlų spindėjimo
Išvenk, mielasis, išvenk".

Eglė Brazdžiūnienė

Tik dvidešimt.
Tai dar labai nedaug.
Dar viskas prieš akis,
Dar viskas prieš akis.
Jau dvidešimt.
Apsidairyk, palauk
Tave jau vejas tavo praeitis.

Tik dvidešimt?
Dar tiek naujų kelių
Praeit reikės,
Įveikt reikės.
Jau dvidešimt!
Ir jau gerai žinai,
Kaip gelia
Žaizdos praeities.

Eglė Brazdžiūnienė

Gyvenimas iš metų,
O metai iš akimirkų.
Mus veža laiko ratai
Pašėlusiu greičiu.
Naktis akis užmerkia,
Diena į darbą veda,
O viens kitam tespėjam
Pažerti trupinių.

Bet kartais vėlų vakarą
Arba ankstyvą rytą
Aš patikiu tik Dievui,
Ko tau nepasakiau.
Mes daug drauge ieškojom
Ir dar daugiau suradom,
Nors ir nebuvo lengva,
Bet aš nepavargau.

Eglė Brazdžiūnienė

Dar tiek nedaug. Dar viskas taip gražu.
Dar tik penkiolika sukako. O sūnau,
Tau šiandien metai eina pamažu,
O aš nuo jų bėgimo pavargau.

Jau mano patarimų neklausai.
Tokie kvaili jie tau atrodo,
Jaunystės sodo dar nesuradai,
Nors iškritai jau iš jaunystės luoto.

Kad sektųsi gyvenimo keliuos,
Kad audros nepalaužtų ir kad vėjas
Negainiotų lyg lapo pakeliuos,
Kad džiaugtumeis gyveniman atėjęs.

Eglė Brazdžiūnienė