Archyvai: Poezija

Save aš išdaviau
Palikdama save,
Iškeliavau į pasakų pasaulį,
Visas skriaudas kitiems palikdama,
Ieškoti vietos geresnės po saule.

Tikėdama tavim,
Su didele viltim,
Kad nors kartelį ir į mano gatvę
Užsuks viešnia su šventine širdim
Užpildyt mano skurstančią vienatvę.

Sunku sugrįžti ten,
Iš kur pabėgau.
Vėl į tą patį tašką atsistoti.
Save palikus, į save sugrįžti
Ir vėl iš naujo viską pakartoti

Eglė Brazdžiūnienė

Pro mano langą
Saulė įspindo.
Mažytis žiburėlis.
Ar jį sugausiu,
Ar išlaikysiu,
Ar jis pabėgs man vėlei?
Laime, laimuže,
Paliesk bent kartą
Mano širdį neramią.
Aš taip noriu
Nuolat regėti
Sulės sušildytą žemę.
Debesys tamsūs
Tegul nuplaukia,
Palikę žydra padangę.
O, žiburėli,
Laimės mažyti,
Papuošk ir mano palangę.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš per menka
Šitai karaliaus puotai.
Tokie visi čia skambūs, dideli,
O aš lyg ragana
Ant savo šluotos
Šiame išaukštintų ir išgirtų būry.

Stebuklų metas.
Raganaitės šokis
Subūrė net didžiuosius žemės šios.
Tikėjausi, kad jie
Mane pamokys,
Kaip reikia būti panašiai į juos.

Aš per menka
Ir jiems visai nereikia
Tokios, kaip jie,
Ar bent jau panašios.
Jiems rekalinga
Ragana ant šluotos.
Kokia puota be raganos tikros?

Eglė Brazdžiūnienė

Apie mane vėl šneka.
Vėl apkalbų daugėja.
O man nė kiek neskauda
Ir niekad neskaudėjo.

Vėl norisi pakilti
Aukštai virš debesų
Tegul sau žmonės šneka.
Aš laisvėj gyvenu.

Kažkas labai pavydi,
Kažkam nemiela gal,
O aš savaip elgiuosi,
Nesižvalgau atgal.

Tegul sau žmonės šneka,
Jei jų tokia dalia.
O man likimas skyrė
Skrajot laisva paukšte.

Nesibijoti purvo,
Nei apkalbų tuščių
O kol dar žmonės šneka,
Žinau, kad gyvenu.

Eglė Brazdžiūnienė

Jau išsakyta viskas.
Žodžiai stingsta,
Kelionėje atgal
Net ašarų nėra.
Tiktai suvirpa
Išdavikai pirštai
Ties atsisveikinimui
Ištiesta ranka.

Jau išsakyta viskas.
Nebereikia
Nei apsimesti,
Nei darkart išduot.
Jau nebereikia
Akyse paguodos
Lyg pamišimo
Naktimis ieškot.

Bevelija į tuštumą
Įžengti,
O ten jau gal kaip nors
Lengviau iškęst.
Dabar svarbu.
Kad išdavikai pirštai
Atgal manęs
Neverstų atsigręžt.

Eglė Brazdžiūnienė

Rašau tik sau
Mane spausdina
Tik Dievo
Maloningoji ranka.
Rašau tik sau.
Manęs nežino,
Kurių ir aš lig šiol
Nepažinau.

Rašau tik sau
Ir mano balsas nevargina
Netrokštančių išgirst,
Rašau tik sau
Ir mano pėdos
Nesiveržia
Į amžinas pavirst.

Rašau ir Tau,
Nes Tavo godos
Man artimesnės
Nei visų kitų.
Rašau ir Tau,
Nes Tavo sodai
Pilni nebijančių
Šalnos žiedų.

Rašau ir Tau,
Nes mano Dievas
Manęs nebeatsieja
Nuo Tavęs.
Rašau ir Tau,
Nes Tavo pievos
Tai kelias nuo Tavęs
Ligi manęs.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš jau nebe ta. Praėjęs laikas
Paliko manyje savas pėdas.
Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,
Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.

Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,
Pačios dažniau įskaudinti kiti.
Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,
Dabar į juos darausi panaši.

Meluot išmokau, netikėt išmokau,
Apgaut mane jau darosi sunku.
Tampu beširde, netikra, gruboka,
Atrodo, kad ne savimi tampu.

Jausmais žaidžiu. Tai atstumiu, tai traukiu
Mylėt nemoku. Meilė užmušta
Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.
Praėjo laikas. Aš jau nebe ta.

Eglė Brazdžiūnienė

Ko reikia moteriai,
Pietus į stalą nešančiai,
Ko reikia moteriai
Po rūpesčio dienos,
Ko reikia moteriai
Nuo kasdienos pavargusiai?
Nedaug. Šiek tiek švelnumo,
Meilės, šilumos.
Kad apkabintų,
Ir švelniai paguostų,
Kad nuramintų
Verkiančią nakčia.
Priglaustų retkarčiais
Prie savo skruosto,
Nevienadiene būtų atrama.
Žiemos metu atneštų
Šiltą vasarą,
Viduvasary virstų šaltiniu.
Skausme sava ranka
Nubrauktų ašarą
Ir pasitiktų rudenį kartu.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Ar daug?
Kokie menki šitie troškimai ...

Eglė Brazdžiūnienė

Plikas laukas ilgesiu klykia,
Styro ražienos pašiurpę.
O laikas, bejausmis laikas
Gyvenimą verčia dulkėm.

Sužaižaruoja plynė
Saulės laidos užlieta
Ir žinai, kad atėjo laikas
Naująjam derliui ruošti vietą.

Sutviska lietaus karoliai
Ir suvirpėję dingsta,
O metai, išvargę metai,
Atgal į žemę sulinksta.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš neskubu įeit.
Bandau stabdyti laiką,
Skaičiuoti ligi šimto -
O gal atidarys?
Lig skausmo pavargau,
Be galo nusibodo
Pasaulį nuo savęs
Atskirti durimis.

Ten tuštuma klaiki,
Tenai sparnus išskėtus
Pamišėlė vienatvė,
Belaukianti manęs.
Kasdien vilty sustingstu
Prie durų užkerėta -
Gal kas pravers duris,
Į vidų įsives ...

Ant stalo taurės, žvakė
Ir prieblanda raminanti,
Melodija švelni,
Kvapni juoda kava.
Ir pasitrauks vienatvė
Sparnus liepsnoj apsvilusi,
Ir apsivilks drabužiais
Begėdė tuštuma.

Aš neskubu įeiti
Aš tyčia raktą pamečiau.
Ką palikau išėjus
Nenoriu prisimint.
Lyg skausmo pavargau,
Be galo nusibodo
Kasdien vidun įėjus
Duris užsirakint.

Eglė Brazdžiūnienė

Einu gatve, o gatvė juokias
Staiga pražydusia diena.
Linguoja gluosnis susituokęs
Su savo laimės mergina.

Nustriksi žiogas su žiogiene
Į povestuvinius namus.
Vieni po du, kiti po vieną,
Kas kaip išmano gerbia dieną
Ir jos linkėjimus visus,

Einu gatve, o gatvė džiaugias
Staiga pražydusia diena.
Žiūriu sūnus visai suaugęs
Parankėj mergina jauna ...

Visi po du, po du. Po vieną
Aš nieko nebesutikau.
Pasveikinti gražuolę dieną
Geriau po du, negu po vieną,
Bet kas gi kaltas pagaliau?

Einu gatve, o gatvė šiepias
Aplink visi po du, po du,
Bet kas gi kaltas, kad lig šiolei
Poros sau rasti negaliu.

Eglė Brazdžiūnienė

Sumigo vasaros laukuos
Nakties plaštakės,
O prieš mane ir vėl tos pačios
Laukimo akys.

O prieš mane ir vėl tas pats
Ruduo pavargęs.
Nukorė galvą prieklėty
Atšipęs dalgis.

Susmigę daržinėj į šieną
Užmigo šakės,
O prieš mane ir vėl tos pačios
Laukimo akys.

Eglė Brazdžiūnienė