Archyvai: Poezija

XXII.

Giedojau apie meilę tapr džiaugsmingų puotų,
Bet ne visi palankiai mano giesmę gyrė:
"Jis vien tik mylisi ir ašaros jam byra;
Ar moka dar ką nors, be to, kad ašarotų?

Jis privalėtų būti jau brandesnio proto;
Dabar tai vaikiška, net jei gražu ir tyra.
Ar tam dievai jam įteikė poeto lyrą,
Kad vien apie save be perstojo giedotų?"

Protingas įspėjimas! Jei jau taip norėta,
Imu Alkėjo lyrą, ir Ursino dainą
Didingai pradedu. Staiga visi išeina,

Paniekinę šią mano giesmę pakylėtą.
Todėl herojų lyrą įmetu į Letą -
Ką klauso, tą ir giedu.

Sonetas

O Laura! Tų dienų palaima stebuklinga
Ar tavo atmintį dar kada nors aplanko?
Kai svetimas pasaulis, rodės, nublanko,
Ir vienas kitą teregėjome džiaugsmingai.

Ten auga jazminas, jo žiedlapiais ten sninga,
Versmė mielai šnarėdama drėkina lanką.
Dažnai ten liesdavau nedrąsiai tavo ranką,
Naktis virš mūsų skleidė šydą paslaptingą.

Ir kai tik ūknos naktinės išsisklaido,
Mėnulis sidabru krūtinę tau užlieja,
Slaptingi atšvaitai nutvieskia tavo veidą,

Saldžios aistros pagautos lūpos suartėja;
Dabar tegirdi mūsų sielos meilės gaidą,
Ir laimės ašaros ant skruostų susilieja.

Sonetas

Kai vakar skyrėmės, norėjai man pamoti;
Buvai tu mano; šiandien vėl prieš saulės laidą
Skubėjau pas tave, ir nušvietė man veidą
Troškimas nekantrus šią laimę pakartoti.

Atsidusai? Nenori man nusišypsoti?
Ir mano širdyje girdžiu tos gėdos aidą,
Išgasdintos tavosios nekaltybės gaidą;
Ir mano akys ima tuo skausmu liepsnoti.

Drovumas šis lyg puošmena tauri tau tenka,
Bet jei dėl jo tau sielvarto geluonis sminga,
Ir liūdesio užtemdyti džiaugsmai išsenka,

Tai ir mane kankina jis negailestingai.
Liūdnų atodūsių, brangioji, jau pakanka -
Mažiau būk tobula, tačiau daugiau laiminga!

Kur apšviesti tavų akių džiaugsmingai kėlės
Žiedai, verti net angelišką kaktą puošti,
Kadaise pievoje toje tau skyniau puokštę;

Bet kada nors ten piktžolė vešliai sužėlus
Kėsinsis grožį jų į užmarštį nublokšti.
Priimk jas ir tada - nors ir ne jų tu trokšti,
Jos gimė tavo pievoje, tos menkos gėlės.

Deja! Širdis manoji primena tą šalį:
Kadaise, kupina svajonių nekalčiausių,
Ji rodydavo tau gražiausią savo dalį;

Dabar tik nuodėme didžiuotis ji begali.
Tikėk, ne tu dėl to kalta, jei šito klausi.
Neniekink jos! Kadaise ji vien tau priklausė.

O vargšas paukštis! Po audros padangę niūrią
Jį sūkurys pavargusį virš vandenyno
Pagavo ir toli nuo kranto paklaidino;
Jis nutūpė ant stiebo, pastebėjęs burę.

Jo nedorai nuskriausti niekas nesirengia.
Jis čia saugiau nei girioje sparnus sau skečia,
Nes jis - svetys, Giovanna; kas užgauna svečią,
Tas jūroje audros lemtingos neišvengia.

Mūs abiejų istorijas tik prisiminki!
Ir tu gyvenime baisių audrų regėjai,
Man irgi permirko sparnai, ir blaškė vėjai.

Kodėl širdis tavoji ir kitam to linki?
Ir kam tie meilūs žodžiai - negi jais tikėjai?

Poezija! Kur atspalviai tie stebuklingi?
Tapyti trokštu, bet kodėl gi mano mintys
Už žodžių lyg už grotų priverstos kankintis?
Kodėl tie žodžiai vargani ir lyg sustingę?

Poezija! Kur tavo tonai melodingi?
Aš negaliu su ja šita giesme dalintis -
Jei versmei požemiuose lemta kelią skintis,
Padangėse jos paukščiai neišgirs laimingi.

Ne tik minties pasiuntiniai spalva ir tonas,
Tačiau ir tu, o plunksna, o poeto verge,
Nenorit man giesmės sudėti paskutinės.

Svečioj šaly pamiršote, kas jūsų ponas.
Keista giesmė čia gimsta… Ta giesmė, o varge,
Nė karto neskambės iš mylimos krūtinės.