Depresija

Tuo metu, kai vieni žmonės depresiją vadina „madinga“ liga, o kiti mano, kad tai žmogaus silpnumo požymis, specialistai atranda vis daugiau įrodymų, kurie leidžia depresiją priskirti prie lėtinių, visą gyvenimą trunkančių ligų. Tai iš esmės keičia ir požiūrį į gydymą: jis turi būti ilgalaikis, o kai kuriais atvejais - tęstis ir visą gyvenimą. Priešlaikinis gydymo nutraukimas ar vaisto vartojimas nepakankamomis dozėmis skatina užtrukusių, gydymui atsparių depresijos formų atsiradimą. Tai sutrikdo žmogaus šeimyninius santykius, darbinę ir socialinę veiklą bei padidina savižudybės riziką. Planuojant depresijos, kaip lėtinės ligos, gydymą, svarbu parinkti tokį medikamentą, kurį būtų patogu vartoti ilgą laiką, užkertant kelią atkryčiui. Ką gali pacientai gauti jau dabar? Dabartinė farmacijos pramonė daro viską, kad kiekvienas surastų sau “tinkamiausią” vaistą. Daugeliui nuo depresijos kenčiančių žmonių toks vaistas gali būti greitai burnoje tirpstanti mirtazapino tabletė, plačiau žinoma Remeron SolTab pavadinimu. Efektyvumas. Šis vaistas labai efektyvus. Tai garantuoja jo veiklioji medžiaga, kurios dėka jis veikia dvi svarbiausias grandis smegenyse, atsakingas už depresiją.

Dėl savo darbo pobūdžio priversti nuolat šypsotis ir rodyti draugiškumą žmonės dažnai krenta į depresiją. Frankfurto prie Maino psichologai, ištyrę per 4 tūkstančius darbuotojų, padarė išvadą – klientų aptarnavimo srityje dirbantiems žmonėms gresia pati didžiausia rizika susirgti depresija. Profesoriaus Diterio Zapfo įsitikinimu, į pirmąją rizikos grupę patenka stiuardesės, pardavėjai ir informacinių tarnybų darbuotojai. Jie privalo būti visada mandagūs ir nuolat šypsotis. „Kiekvieną kartą, kai žmogus privalo slopinti savo tikruosius jausmus, tai neigiamai veikia jo sveikatą“, - įsitikinęs profesorius. Jis su savo tyrėjų grupe sukūrė fiktyvią informacinę tarnybą, kurios darbuotojais paprašė pabūti studentus. Pusei jų leido apsiginti nuo grubių klientų, o kitai tarnybos darbuotojų pusei buvo privalu būti ypač mandagiai ir geranoriškai. Šis tyrimas atskleidė, jog darbuotojai, neslopinę savo jausmų, turėjo vienintelę sveikatos bėdą – truputį padažnėjusį širdaplakį. Tačiau tiems studentams, kurie privalėjo būti itin mandagūs darbuotojai, širdies ritmo sutrikimai buvo pastebimi ir praėjus ilgokam laikui po bendravimo su grubiu klientu. „Mes visi kontroliuojame savo emocijas. Tačiau kai jas slopiname per ilgai, prasideda rimtos sveikatos problemos“, - padarė išvadą profesorius D.Zapfas.

Devynis mėnesius būsimoji mama ir tėvelis rengiasi tai svarbiai valandai - kūdikio gimimui. Ir kai laiminga šeimynėlė su naujagimiu ant rankų grįžta iš ligoninės namo, atrodo, kad visi nemalonūs netikėtumai, kuriems taip pat buvo rengtasi, jau nedrums ramybės. Deja, statistika, liudijanti apie pogimdyminius psichikos sutrikimus, teigia ką kita. Motinystės liūdesys. Trijų vaikučių mama ponia Elena tik šypsosi, prisiminusi, kaip ji nerimavo dėl savo pirmagimio Andriaus: "Mane nuolat kankino baimė, kad vaikeliui kas nors atsitiks - užsprings, susirgs plaučių uždegimu ir pan. Sėdėdavau prie jo lovytės ir be jokios aiškios priežasties verkdavau. Šis į mane "įsirangęs" kvailas beviltiškumas labai apkartino pirmąsias motinystės dienas". Kaip dabar mano ponia Elena, ji nebūtų patyrusi tokios slogios nuotaikos, jeigu būtų žinojusi, kad šiuo laikotarpiu daugelį moterų aplanko panašios mintys ir liūdesys. Juk daug lengviau pakelti bet kurį išbandymą, kai žinai, jog ir kitos moterys patiria panašius jausmus ir kad ši būsena yra laikina. Kaip pastebi gydytojai specialistai, pogimdyminiu laikotarpiu atsiradus melancholijai, moterims būdingas verksmingumas, nemiga, emocijų kaita. Kai kurios ima skųstis apetito stoka arba, priešingai - per dideliu noru užkandžiauti. Nerimas paprastai prasideda pirmą savaitę ir labiausiai sustiprėja 4-5 dieną. Praeina antrą savaitę (iki 10-12 pogimdyminės paros).

Sakydami "Naujieji Metai" visi paprastai turi omenyje Naujųjų Metų išvakares. Kuo gi ypatingos tos Naujųjų Metų išvakarės? Ogi tuo, kad visi galvoja kur sutikti Naujus Metus! Viena didžiausių problemų kelių policijai per Naujus Metus yra ta, kad daugybė žmonių vairuoja girti. Tačiau paprastam žmogui didžiausia problema likus kelioms dienoms iki Naujųjų Metų būna: kur geriausia būtų sutikti Naujus Metus? Kodėl gi taip svarbu kur sutikti tuos Naujuosius Metus? Visiems labai svarbu ne tik išsirinkti tinkamą naujametinį balių, bet ir būti jame reikiamu momentu, t.y. lygiai vidurnaktį. Kai kurie žmonės bando kelis naujametinius balius vienu metu: jie nuvažiuja į vieną, paskui skuba į kitą vis tikėdamiesi surasti geriausią. Jei antrasis nepateisina jų vilčių, jie vėl visu greičiu lekia atgal į pirmąjį kad tik spėtų iki vidurnakčio... Arba atsiranda dar trečias variantas ir tai visai juos supainioja. Taip jie praleidžia visą vakarą besiblaškydami ir pilni nerimo, kad nespės... Nespės ko? Nespės išspausti didžiausio malonumo, t.y. atsidurti vidurnaktį tokiame pobūvyje, kuris už visus geriausias. Naujųjų Metų išvakarės, kaip ir Kalėdų rytas - didelių vilčių metas. Tai viena iš tų dienų, kada jie tikrai tikisi patirti malonumą. Jie sako: "ateik pas mus sutikti Naujus Metus. Mes puikiai juos sutiksim. Nenusivilsi!" Susirenka visi, rūko savo cigaretes su marichuana, kelia kiek galima daugiau triukšmo ir iš visų jėgų stengiasi vaidinti laimingus.

Dalis žmonių patiria sunkios depresijos epizodus, kai apie prasidėjusią ligą supranta tiek jie patys, tiek aplinkiniai: vargina bloga nuotaika, nerimas, nenoras bendrauti, sumažėjęs darbingumas, mintys, kad neverta gyventi. Tačiau yra ir kitokia depresijos forma, dėl kurios sergantieji pas specialistus dažnai patenka atsitiktinai, nes nelaiko to liga. Tai - distimija. Kas yra distimija? Distimija yra vadinamas ilgą laiką trunkantis nuotaikos pablogėjimas (suaugusiesiems - ne trumpiau nei 2 metus, vaikams - vienerius metus). Anksčiau ši liga buvo vadinama depresine neuroze. Kartais ši depresija yra kaina, kurią moka nenorintys depresijos gydytis žmonės, bandantys “būti stiprūs” ir įveikti ją be vaistų: depresijos epizodas, iš pradžių buvęs sunkus ar vidutinio sunkumo, gali virsti lėtine depresijos forma - distimija. Kitais atvejais ši liga prasideda pamažu, nepastebimai arba pasireiškia po artimųjų netekties ar kitų akivaizdžių stresų, t.y. prasideda kaip gedėjimo reakcija ar adaptacijos sutrikimas. Distimija sergantys žmonės nesiskundžia bloga nuotaika, liūdesiu, tačiau jie kenčia dėl nuolatinio nuovargio, energijos stokos, viskas jiems yra sunku, reikia pastangų atlikti kasdienius darbus. Mažai kas ar net niekas nedžiugina, jie jaučiasi prislėgti. Jų mąstymas pesimistinis, jie linkę matyti neigiamus gyvenimo aspektus tiek praeityje, tiek ateityje. Dažnai būna padidėjęs dirglumas, irzlumas, piktumas (ypač vyrams) arba jaučiamas per didelis kaltės jausmas (dažniau moterims).

Įvairios depresijos formos diagnozuojamos vis daugiau klaipėdiečių. Tačiau psichiatrai tikina, jog sergančiųjų depresija yra žymiai daugiau, nei žinoma. Kai kurių sergant šia liga neįtaria netgi gydytojai. Klastinga laikmečio liga slepiasi po įprastiniais somatiniais sutrikimais, rašo dienraštis „Klaipėda“. Beveik pusė Klaipėdos psichikos sveikatos centre apsilankančių pacientų serga įvairiomis depresijos formomis. Kaip praneša „Klaipėda“, per pastaruosius trejus metus pacientų, kuriems diagnozuota depresija, centre apsilankė daugiau. 2003 m. nustatyta beveik 400 atvejų, o štai 2005 m. pabaigoje – 536. Šie skaičiai leidžia teigti, kad vis daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Sumažėjęs darbingumas, apetito ir miego sutrikimai, bejėgiškumo jausmas, sumažėjęs seksualinis potraukis, mintys apie mirtį ar savižudybę – tai depresijos požymiai. Panašūs į depresijos simptomus gali kamuoti tuos, kurie tiesiog yra pervargę, nervingi, juos kamuoja nemiga ar slogi nuotaika. Tai nebūtinai reiškia, kad užklupo liga. Tačiau jei išvardinti požymiai paaštrėja ir užsitęsia kelias savaites ar mėnesius, būtina sunerimti. Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichiatrė Svetlana Babaš tikino, kad depresija - rimtas psichikos sutrikimas, jokiu būdu ne užgaida ar kaprizas ar juo labiau tinginystė, rašo dienraštis „Klaipėda“. Depresija dažnai ji slepiasi po kitais somatiniais sutrikimais: bronchine astma, artritu, skrandžio opalige.

Ar ilgai reikia gydyti depresiją? Paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai stipriai pakeitė požiūrį į depresijos eigą ir gydymą. Ima vyrauti nuomonė, kad depresija bent jau didesnei daliai pacientų yra lėtinė pasikartojanti liga. Depresiją galima būtų palyginti su kitomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar hipertonine liga. Juk per trumpą laiką sureguliavus cukraus kiekį kraujyje ar arterinį kraujospūdį, dar nėra išgydomos pačios ligos. Šiuolaikinis depresijos gydymas skirstomas į 3 fazes: pirmoji - ūminė gydymo fazė, kuri trunka 6-12 savaičių. Šios fazės tikslas - susilpninti depresijos simptomus, o geriausiu atveju - pasiekti, kad jie visiškai išnyktų. Antroji - tai tęstinio gydymo fazė, jos trukmė - 3-9 mėn. Nustatyta, kad ligos atkrytis daug dažniau gali pasireikšti būtent per pirmuosius keturis mėnesius nutraukus gydymą. Todėl suprantama, kaip svarbu gydyti toliau, net ir susilpnėjus depresijos simptomams. Trečioji - tai palaikomojo ir profilaktinio gydymo fazė. Jos trukmė - ne mažiau nei vieneri metai, o kartais ir ilgiau. Kada reikia skirti ilgai trunkantį palaikomąjį gydymą? Ne visiems depresija susirgusiems asmenims būtinas ilgalaikis profilaktinis gydymas. Pirmą kartą susirgus depresija, po to, kai paciento būklė smarkiai pagerėja, gydymą reikėtų tęsti ne mažiau kaip šešis mėn. (kai kurie ekspertai rekomenduoja dar ilgesnį - vienerių metų trukmės laikotarpį).

Remiantis naujo plataus masto tyrimu Švedijoje, žmonės, kuriems buvo diagnozuota depresija, ypač pacientai nuo 25 iki 50 metų amžiaus, turi padidintą riziką koronarinės širdies ligos išsivystymo riziką vėlesniame amžiuje. Šis tyrimas aprašytas straipsnyje, publikuotame gruodžio mėn. Amerikos prevencinės medicinos žurnale. Mokslininkai iš Karolinska instituto Švedijoje tyrinėjo įrašus apie visų pacientų išrašymą iš ligoninės Švedijoje nuo 1987 iki 2001 metų. Iš viso rasta 44826 įrašai apie išrašymą iš ligoninės dėl depresijos (19620 vyrų ir 25206 moterų), ir 1916 šių pacientų vėliau išsivystė koronarinė širdies liga. Buvo įvertinta ir amžiaus, lyties, geografinės padėties ir socialinės būklės įtaka. Visų amžiaus ir lyties grupių pacientams, kuriems buvo diagnozuota depresija, apie 1,5 karto daugiau išsivystė koronarinė širdies liga negu pacientams, kurie nesirgo depresija. Med. dr. Kristina Sundquist rašo: "Atliktas tyrimas rodo, kad jauno ar vidutinio amžiaus žmonės, kurie hospitalizuojami dėl depresijos, turi didesnę riziką sirgti koronarine širdies liga. Svarbu, kad pirminės sveikatos priežiūros specialistai, kurie rūpinasi depresija sergančiais pacientais, gydytų depresiją, kaip papildomą ir nepriklausomą koronarinės širdies ligos rizikos faktorių. Pacientai, sergantys klinikine depresija, turėtų būti gydomi ne trumpą laiką, bet turėtų gauti ir palaikomąją terapiją, kad galėtų apsisaugoti nuo depresijos atsinaujinimo."

Nors iki šiol depresijos priežastys nėra visai aiškios, tyrimai patvirtina, kad depresiją sukelia specialių cheminių medžiagų neuromediatorių pusiausvyros sutrikimas galvos smegenyse. Nustatyta, kad depresija dažniau prasideda po reikšmingo žmogui stresinio įvykio (skyrybos, darbo netekimas), kaip ir aprašytai pacientei. Depresijos gydymą dažnai komplikuoja tai, kad kartu būna ir kitų psichikos sutrikimų, pvz., asmenybės sutrikimų, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ir kt. Buvo akivaizdu, kad ir šiuo atveju vien tik depresiją gydyti nepakaks, nes asmenybės bruožai bei bendravimo problemos liks ir trukdys toliau. Tačiau pacientei neatrodė, kad nepasitenkinimas bei nerimas galėjo būti susijęs su jos vidinėmis problemomis, kad impulsyvus elgesys yra jos charakterio bruožas. Jos nuomone, dėl visko buvo kaltas nedėmesingas, nerūpestingas, neištikimas vyras, nors pati matė, kad šiems savo kaltinimams įrodymų neturi. Pasiūlymą apsvarstyti savo griežtus įsitikinimus atmetė, bandymą pažvelgti į problemą iš kitos pusės įvertino kaip gydytojos siekimą palaikyti vyriškąją pusę ir individualios psichoterapijos atsisakė. Šeimos terapijos idėja ją sudomino, tikėjosi atvesti vyrą, kad terapeutė jam išaiškintų, kaip reikia gyventi, tačiau vyras ateiti atsisakė. Esant nestabiliai pacientės būsenai, priminus, kad kartą ankstesnis gydymas jai padėjo, vėl pasiūlyta gydyti medikamentais.

Žmones, nuo kurių kenčia kiti retai pamatysime psichologo kabinete, psichologo pagalbos dažniau prireikia nukentėjusiems, nesugebėjusiems apsiginti, pasiaukojusiems dėl kitų. Mylėdami mes norime padaryti mylimą žmogų laimingą, mes įsijaučiame į jį, bandome atspėti jo norus, galime užmiršti patys save ir patirti palaimingą davimo būseną, kuri mus sulydo į vieną „mes“. Bet kas gi atsitinka, kai moteris bando gyventi tik atsiduodama ir atsisakydama savojo aš? Viena ištekėjusi moteris pasakoja: „Mano vyras dabar dažnai susitikinėja su viena jauna mergina; aš ją taip pat pažįstu, ji yra labai patraukli, o mano vyras lengvai suvedžiojamas. Tada aš sėdžiu namuose ir žliumbiu, bet jis to neturi pastebėti. Jei aš jam imčiau priekaištauti galiu jį sunervinti ir nuvaryti nuo savęs. Jis sako, kad moderni partnerystė gali būti tokia ir jei aš jį myliu, tai jam atleisiu“. Kaip galima vertinti tokią problemą? Užuot gynusi savo nuomonę ir pripažinusi, kad tolerancija turi ribas, ji bijosi prarasti vyrą ir pervertina konkurentę. Ji per daug reikalauja iš savęs, o vyras tuo pasinaudoja, jaučiasi pernelyg ramus ir visai nebijo prarasti žmonos. Kadangi moteris pati į save nežiūri rimtai ir vyras į ją nežiūri rimtai. Kodėl ji taip elgiasi? Depresiškos moterys daugiau nei kitos yra priklausomos nuo partnerio, vienatvė joms sukelia sunkią depresiją ar neviltį.

Į konsultaciją atvyko 45 metų moteris, kuri skundėsi pablogėjusia nuotaika, energijos stoka, sumažėjusiu aktyvumu, varginančiais nerimo priepuoliais. Paskutinį pusmetį Reginos niekas nedomino, ji jautėsi niekam nereikalinga, kalbėjo apie savižudybę, ypač jei vyras su ja išsiskirtų. Įtarinėjo jį neištikimybe. Dažnai kartojosi priepuoliai, kurių metu smarkiai plakė širdis, drebėjo visas kūnas, jautė skausmingus gerklės spazmus, dėl to bijodavo uždusti, dažnai kviesdavo Greitąją medicinos pagalbą. Vidaus organų ligomis nesirgo. Regina papasakojo, kad yra ištekėjusi antrą kartą, vyras už ją jaunesnis beveik 10 metų, ir tai jai kelia baimę, kad ilgainiui vyrui taps nebepatraukli. Pirmasis jos vyras smarkiai gėrė ir baigė gyvenimą savižudybe. Tada Regina susirgo depresija, jautėsi kalta ir dėl vyro girtavimo, ir dėl jo mirties, tačiau depresija greitai praėjo. Antrą kartą ištekėjo iš meilės, stengėsi aukotis vyrui, kad tik jis nejaustų nepasitenkinimo santuoka, tačiau dabar visai nebematanti vilties ją išgelbėti. Į konsultaciją atvyko tik vyro iniciatyva, pati manė, kad norėtų nebent psichologo konsultacijos. Reginos vyras papasakojo, kad žmona jau keletą paskutiniųjų metų yra dirgli, nervinga, nesugyvenamo būdo, niekada jo neišklauso, linkusi konfliktuoti, reikalauti, namuose tapo labai valdinga. Negana to, neatlieka net elementarių namų ruošos darbų, nuolat “apsimeta serganti”, taip pat atsisako ir lytinių santykių.

Melancholija... Medžiai, saujomis žeriantys aukso lapus, pilkų debesų tumulai paslėpę saulę, drengiantys žemę lietūs, įkyrus šaltas vėjas. Ruduo. Ir melancholija. Taip psichiatrijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio vadinta liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika. Vėliau ją pakeitė išpopuliarėjęs depresijos terminas. Atrodytų, jog depresija – šių laikų kūdikis. Šviesos greičiu besiplėtojančios technologijos, žūtbūtinė konkurencija rinkoje, spartus gyvenimo tempas, žmonių susvetimėjimas – depresijai palankios prielaidos. Bet visgi istorija rodo ką kita. Melancholijos (arba depresijos) istorija sena kaip šis pasaulis. Jos simboliai aptinkami net ant egiptietiškų sarkofagų. Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduodavo pelėda, nakties paukštis. Pelėda reiškė tamsą, šaltį ir mirtį. Senovės Graikijoje melancholija buvo siejama su juodąja tulžimi pagal keturių skysčių teoriją. Ir pats pavadinimas tai atspindi, nes graikiškai „melanos“ reiškia „juodas“, o „chole“ – „tulžis“. Net medicinos tėvas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, gyvenimo prasmės praradimas ir apetito stoka trunka ilgai, tai žmogus yra apimtas melancholijos. Senovės graikai laikė melancholiją psichikos liga ir ją gydė. Neretai ją dar siejo su lunatizmu. Taigi ir graikai matė ryšį su naktimi bei tamsa. Gydant tokius ligonius buvo kreipiamasi pagalbos į deivę Artemidę – Hekatę, gydytojų dievo Asklepijo padėjėją.