Krikščionybė

Apsėstieji sunkiai vaduojasi iš velnio pinklių

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

„Ar aš tikiu piktosiomis dvasiomis? Man tikėti nereikia. Yra žinojimas. Susidūrus su tokiais atvejais abejonių nelieka", – sako Ramygalos klebonas Edmundas Rinkevičius, prieš porą metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Ankstų rytą prie klebonijos virė darbas. Vietos moterys gražino aplinką, grėbstė lapus – ruošėsi sekmadieniniam vyskupo apsilankymui. Jų darbą prižiūrėjo E. Rinkevičius. Klebonas vietos mokykloje nebedėsto tikybos, nes nesuspėtų padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Šiuo metu šalyje yra keletas tikrų egzorcistų. Kiti šia veikla domisi, tačiau Bažnyčios įgaliojimų ja užsiimti neturi. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų pamaldus, dvasiškai tvirtas, nestokotų išmanymo ir išsamių psichologijos žinių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad egzorcizmas – tai „demonų, sielų, piktųjų dvasių ir kitų esybių, apsėdusių žmogų ar objektą, išvarymas". Kunigas E. Rinkevičius pasakojo, kad pirmasis istorijoje egzorcistas buvo Jėzus Kristus. Egzorcistai buvę ir apaštalai, nes Jėzaus Kristaus vardu išvarinėdavo demonus. „Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, šventus paveikslus, liturginius drabužius. Jei šlakstai švęstu vandeniu – rėkia, kad degina tarsi ugnis. Į bažnyčią kojos įkelti irgi negali", – apsėdimo požymius vardijo E.Rinkevičius. Šie žmonės negali ištarti maldos žodžių, net užsukti į kleboniją – prisiartinę pradeda blogai jaustis, trokšta pabėgti. Apsėstiesiems galioja kita laiko tėkmė.

Piktosios dvasios tikslas – sunaikinti žmogaus asmenybę

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

– Kas vyksta apsėdimo, užvaldymo metu? Kuo jie skiriasi? – Apsėdimo atveju žmogus vis dar kontroliuoja savo asmenybę, tik labai kenčia, vyksta varginimo priepuoliai. Užvaldymo atveju asmenybė beveik negali laisvai veikti. Užvaldytasis baisiai atrodo, išgyvena siaubingas vidines kančias. Jis apimtas tarsi transo būsenos, mažai gali būti sąmoningas, vos kelias valandas per dieną. Psichologinius testus tokie žmonės dažnai atlieka nepriekaištingai, psichiatrams nepavyksta nustatyti sutrikimo. Žmogus darosi savidestruktyvus arba neveiksnus. Tiems žmonėms paralyžiuojami jausmai, proto veikimas apsunkinamas, tuomet natūraliai stabdomas ir valios veikimas. – Vis dėlto jei žmogus geba atlikti testus, gal jo protas nėra paralyžiuotas? – Tai labai įdomūs atvejai. Paprastai žmogus žiūri į sieną, nieko neveikia per dienas, simptomai primena depresiją. Tačiau kai reikia atlikti testus, nuėjęs pas psichoterapeutą jis atsigauna. Pačiam teko matyti, kaip mergina išeina ir sako: „Va, durneliai, aš sveika – štai pažyma.“ Ir vėl netrukus tampa apatiška, sustingsta be jokių sąmonės požymių. – Kodėl esate įsitikinęs, kad egzorcizmas iš tiesų yra tai, ką jūs juo vadinate? Gal apsėdimas – tai tik tam tikras psichinis sutrikimas? – Reikia išsiaiškinti. Be abejo, problema gali būti ir neurozės ar kitos ligos forma. Nepriimu lengvatikiškai, pirmiausia turi būti nustatyta.

Egzorcizmų istorija

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Egzorcizmų apeigos buvo sietinos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vad. exsuffalio ritualuose, kurių esmę sudarydavo tai, kad kandidatas į Krikštą atsistodavo į Vakarus (kur, kaip manyta, gyveno velnias, o Rytai buvo sietini su Kristaus - saulės dievo atėjimu). Atsigręžęs į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką, kurią kandidatas Krikštui parodo šėtonui. Šis paprotys išliko dar graikų ritualuose. Celebrantas papūsdavo į katechumeno veidą, kad išvarytų demoną. Po šio ritualo ateidavo laikas consignatio ritualui (patvirtinimas), kurio metu ant katechumeno kaktos buvo daromas kryžiaus ženklas. Tai reikšdavo atsidavimą Kristui. Buvo tikima, kad tai apsaugo nuo demono. Kai kuriose bažnyčiose po šių ritualų paduodavo druską, prie kurios prieš tai buvo atliekami egzorcizmai. Šios apeigos turėjo dvigubą reikšmę: druska simbolizuoja išmintį ir vaistą prieš ligą bei demoralizaciją. Dėl šios dvejopos reikšmės ji buvo labai svarbi egzorcizmuose. Ruošiantis Krikštui, katechumenams buvo atliekami penki egzorcizmai, po kurių kiekvieną kartą vykdavo katekizmas. Kulminacija tapdavo sekmadienis prieš Paschą, kai kandidatai credo skelbimo apeigose patvirtindavo egzorcizmus, kurių dėka jų dvasia buvo išlaisvinta iš velnio įtakos. Paskutinis ritualas prieš Krikštą - šėtono atsižadėjimas ir prisiglaudimas prie Kristaus. Tai vykdavo Paschos išvakarėse. Rituale romanum paliudija aną tradiciją.

„Egzorcizmų burtininkai"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pastaruoju metu pasirodė daug pasauliečių egzorcistų, kurie norėdami pasipelnyti, pradėjo savavališkai užsiimti egzorcistine praktika. Dominika mokykloje visados stengėsi būti pirmūne. Jai taip rūpėjo geri pažymiai, kad nusprendė, jei išlaikys baigiamuosius egzaminus nutarė parašyti cirografą. Visos jos bėdos prasidėjo studijuojant. Atsirado stipri depresija ir sveikatos sutrikimai. Dominika nusprendė kreiptis pagalbos į homeopatus. Vieno susitikimo metu homeopatas nutarė telefonu pasitarti su pažįstama pasaulietė egzorciztė. Ta jau telefonu sugebėjo aptikti Dominikos kūne mirusio žmogaus dvasią. Aišku nieko nelaukdama pasisiūlė padėti atsikratyti visų „negalavimų". Kaina? Trys šimtai zlotų už kelis seansus net nesusitinkant. Tai turėjo padėti. Dominiką kamuojanti dvasia, „egzorcistės" manymu, buvo „viena iš labiausiai varginančių". Išsilaisvinimo terapija turėjo „nuvesti į Šviesą" dvasią, kuri jautėsi per menka, kad pati tai padarytų. Po pirmų susitikimų virtinės mūsų heroje buvo įtikinta, kad turi dar vieną dvasią, kurios išvarymas, aišku, dar pareikalaus laiko, o ir nemažų lėšų. Situacija dar labiau komplikavosi. Dominikai pasisekė, nes tuoj po to įvykio su pasauliete egzorciste ji susipažino su katalikų kunigu, besimeldžiančiu už išlaisvinimus. Dėl jo nesavanaudiškos pastoracinės pagalbos merginai pavyko ištrukti iš tos žiniuonės įtakos ir patirti gilų atsivertimą.

Egzorcisto dvasingumas ir mistika

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kunigas Sodi nėra egzorcistas. Daug metų dirba liturgijos srityje, yra šios srities specialistas. Jis dirbo komisijoje, kuri parengė naująjį Egzorcizmų apeigyną. Galima sakyti, jog buvo vienas iš pagrindinių dalyvių šio Apeigyno atsiradimo procese. Gerai pažįsta Tridento susirinkimo liturginės reformos įtvirtintą egzorcizmų ritualą, kuris Bažnyčioje buvo naudojamas apie 400 metų. Tai laikotarpis nuo popiežiaus Pauliaus V iki popiežiaus Jono Pauliaus II. Egzorcizmų apeigynas - tai iškalbingas ženklas, išreiškiantis gyvenimo, apeigų ir tikėjimo susitikimą. Kalbama apie dvasingumą, kuris kyla iš celebravimo, apie dvasingumą žmonių, kurie pašaukti Bažnyčioje atlikti labai specifinę tarnystę. Svarbi liturgijos kryptis: ką Bažnyčia kviečia celebruoti, ir į kokį gyvenimą veda celebravimas. Tarp liturgijos ir gyvenimo yra ryšys, sintezė. Remiantis šiais teiginiais, galima kalbėti ir apie egzorcisto dvasingumą. Liturginė knyga yra ne tik celebravimo, bet ir gyvenimo vadovas. Būtų didelė klaida manyti, jog liturginė knyga yra tik celebravimo priemonė, nes ji yra taip pat išeities taškas formacijai, ji yra taip pat dvasingumo vadovėlis. Mišiolas neabejotinai yra pirmoji katalikiško dvasingumo knyga. Tas pats pasakytina ir apie kitas liturgines knygas, kurios nusako Bažnyčios dvasingumą. Liturginė knyga yra formacijos priemonė: pirmiausia teologine prasme, nes tai yra sintezė to, kuo tikima, ir to, kuo gyvenama.

Pažaislis - paslaptingasis baroko perlas

pagal
Pažaislis - paslaptingasis baroko perlas
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei kas nors Jūsų paprašytų įvardinti gražiausius Kauno architektūrinius paminklus, neabejoju, kad šio sąrašo viršuje atsidurtų ir Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis. Tai – vienas lankomiausių kultūros paveldo objektų Kauno regione. Pažaislis smalsuolius žavi ne tik išskirtine architektūra, vaizdinga aplinka, bet ir daugiau nei tris šimtmečius menančia legendomis apipinta istorija. Pažaislio vienuolynas - Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su kamaldulių vienuolynu - laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Išskirtinė aplinkybė, kad jis buvo pastatytas ne mieste, o atokiame miške. Be to, pakviesti tiesiai iš Italijos, Lietuvoje iki tol nedirbę meistrai atnešė pačias naujausias dar nematytas meno madas. Ansamblio savitumą lemia unikalus architektūrinis sprendimas. Pirmą kartą Europoje panaudota įgaubta bažnyčios fasado plokštuma, gana retas šešiakampis planas, ašinė simetriška viso vienuolyno kompozicija. Stiuko lipdybos, tapybos ir marmuro derinimas puošiant bažnyčią pavertė Pažaislį objektu, vertu ypatingo dėmesio kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir visos Europos baroką. Šventovę Kauno pakraštyje XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684). Ansamblį suprojektavo italų architektas Džiovanis Batista Fredianis.

Tikėjimo mokymo kongregacija tirs Medjugorje fenomeną

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vatikano spaudos salė oficialiu komunikatu praneša, jog Tikėjimo mokymo kongregacijoje buvo įkurta tarptautinė komisija, kurios tikslas – ištirti ir įvertinti Medjugorje fenomeną. Komisijos vadovu paskirtas buvęs Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Camillo Ruini. Komisijai priklausantys kardinolai, vyskupai, įvairių sričių ekspertai, dirbs konfidencialiai ir savo išvadas pateiks tik Kongregacijai. Medjugorje, dabartinės Bosnijoje teritorijoje, jau beveik tris dešimtmečius garsėja kaip maldininkų kelionių tikslas ir Bažnyčios nepatvirtintų Mergelės Marijos apsireiškimų vieta. Spėjami Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimai keletui vietos vaikų prasidėjo 1981 metais. Tuometinės Jugoslavijos vyskupai atliko keletą metų trukusį tyrimą ir jo išvadas pateikė Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijai, kuri 1991 metais paskelbė, jog Medjugorje neįžvelgta nieko antgamtiška. Tačiau Kongregacija rekomendavo pasirūpinti į Medjugorje vis tiek keliaujančių maldininkų sielovada. Pirmasis Romos Bažnyčios kardinolas aplankęs Medjugorje buvo Vienos arkivyskupas Christoph Schoenborn, kuris, beje, yra ir Tikėjimo mokymo kongregacijos narys. Maldininkų gausiai lankomoje vietoje kardinolas lankėsi pačioje praėjusių metų pabaigoje ir ten sutiko naujuosius metus, aukojo Mišias kartu su šimtu tuo pat metu iš įvairių šalių atvykusių kunigų.

Vilniuje bus įšventintas jauniausias Lietuvos vyskupas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Per Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero iškilmę Vilniaus arkikatedroje ketvirtadienį bus konsekruojamas naujasis Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Kaip skelbia Vilniaus arkivyskupijos kurija, iškilmėse pagrindiniu konsekratoriumi bus Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Drauge naująjį vyskupą konsekruos Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Naujasis Vilniaus arkivyskupijos vyskupo augziliaras, arba arkivyskupijos ordinaro pagalbininkas, A. Poniškaitis pakeis iki šiol beveik du dešimtmečius šias pareigas ėjusį vyskupą Juozą Tunaitį, sulaukusį garbingo 81 metų amžiaus. Po konsekracijos A. Poniškaitis bus jauniausias amžiumi Lietuvos vyskupas. Jis gimė 1966 m. Šakių rajone, giliai tikinčioje katalikų šeimoje, baigė vidurinę mokyklą Vilkaviškyje. Po privalomosios tarnybos sovietinėje armijoje, 1987 m. buvo priimtas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigęs 1992 m. Marijampolėje iš vyskupo Juozo Žemaičio rankų gavo kunigystės šventimus ir paskirtas Alytaus šv. Angelų Sargų parapijos vikaru. Teologijos studijas tęsė Popiežiškajame šv. Grigaliaus universitete Romoje, kur 1997 m. įgijo teologijos licenciato, o 2001 m. - teologijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, A. Poniškaitis ėjo Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebono, 2001-2004 m. - Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje dvasios tėvo pareigas.

Atsiverskime katekizmą: kas yra vyskupas?

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vyskupai, dieviškąja valia tapę Apaštalų įpėdiniais, veikiant jiems suteiktai Šventajai Dvasiai, yra paskirti Bažnyčios ganytojais, kad būtų tikėjimo mokytojai, šventojo kulto kunigai bei valdytojai. Vyskupai, kuriems pavesta rūpintis daline Bažnyčia, paklusdami popiežiaus valdžiai, kaip tikri paprastieji ir tiesioginiai savo avių ganytojai gano jas Viešpaties vardu, vykdydami jiems pavestą mokymo, šventinimo ir valdymo uždavinį. Tačiau jie tepripažįsta įstatymų numatytas patriarchų arba kitos hierarchinės vadovybės teises. „Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ansktyviausių laikų, kaip liudija Tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn, yra apaštališkosios sėklos perteikėjai.“ Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“. Vatikano II Susirinkimas „moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama Šventimų sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų tėvų balsai tiesiai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma (summa)“. Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigą.

Vys­ku­pas pri­si­me­na vai­kys­tę ir tar­nys­tę

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC yra kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Manome, jog vyskupo vaikystės ir gyvenimo patirtis bus įdomi bei svarbi ir jaunimui. Gal pirmiausia pradėkime nuo vaikystės. Griškabūdžio valsčiaus takus takelius vaikystėje esate daug kartų numynęs. Lankėte Meškinių ir Vėdarų pradines mokyklas, gimnaziją Šakiuose, o karo metais, valsčiaus įstaigoms persikėlus iš Šakių, – ir Barzduose. Sekmadieniais pėsčiomis eidavote į Griškabūdžio bažnyčią. Kokia Jūsų patirtis iš vaikystės, jeigu ją lygintume su šių laikų jaunimo patirtimi, kai paėjėti kelis kilometrus pėsčiomis yra didelė problema? Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai ir mus, penkis vaikus, nuo mažens mokė nesibijoti sunkumų. Todėl ir kelionės 1–4 kilometrus pėsčiomis nebuvo problema. Juk ir medikai sako, kad vaikščioti sveika.

Šventos vietos gydo garsu

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visi esame nors šį tą girdėję apie stebuklingą pasveikimą apsilankius šventose vietose. Dažnai kažkada įvykę ar vykstantys stebuklai iš tiesų gali būti susieti su žmonių sveikata. Mokslininkai jau įrodė, jog bet kokiai religijai priklausančio žmogaus nuoširdus kreipimasis į Visagalį sukuria tam tikrą efektą. Pirmiausia karšta tikinčiojo malda jį patį veikia dvasiškai, psichologiškai. Jei žmogus, tvirtai tikėdamas būtent tos vietos stebuklinga galia, meldžia ko nors sau ar savo artimiesiems, jo dvasinis pakilumas mobilizuoja teigiamą organizmo energiją. Žmonės nežino, kad nors ir tylomis šnibždamos maldos, jau nekalbant apie kolektyvinį maldininkų giedojimą bei vargonų muziką, sukelia tam tikrus garso virpesius. Nuolat besikartojantys savo skambesiu, rimu, garso stiprumu virpesiai daro poveikį žmogui. Todėl kuo plačiau garsėja savo stebuklais vieta, kuo ji gausiau lankoma, tuo poveikis yra stipresnis. Ne vienas, girdėjęs kaip Judėjoje kalbama malda Kadiš, paliudys, jog jos metu verkia ne tik ją kalbantys, bet ir jos klausantys. Žmonėms dažnai kyla klausimai, kodėl jie melsdamiesi jaučiasi pakylėti. Barnaulo universiteto biologijos m. dr. Pavelas Gaskovas tai paaiškino paprastai: "Dvasiniuose procesuose sklindančios vibracijos yra aukštesnio lygio, palyginti su materialiniu pasauliu, todėl jos kaip niekas kitas puikiai organizmą išvalo ir net išgydo".

Žymiausios šventos vietos Europoje

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kelionės į piligrimines vietoves nėra įprastos turistinės ekskursijos. Nors žymiausios šventos vietos pritraukia ir minias smalsių turistų, maldininkai čia atvyksta vedami dvasinių paskatų, ieškodami vidinės ramybės, norėdami pasimelsti ir pabendrauti su Dievu. Lenkijos pietuose esanti Čenstachova (Czestochowa) neretai vadinama dvasine šalies sostine. Į šią šventą vietą atvyksta maldininkai iš viso pasaulio aplankyti turtingiausią Lenkijos vienuolyną Jasna Gora, kuriame yra stebuklingas „Juodosios Madonos" paveikslas. Vienuolynas ir bažnyčia čia iškilo XIV a. Pasakojama, jog stebuklingąjį paveikslą nutapė Šv. Lukas ant stalviršio šventosios šeimos namuose. Tačiau meno kritikai teigia, jog šis paveikslas buvo nutapytas bizantiečių VI-IX a. Netoli Barselonos aukštai kalnuose įsikūręs Montserato vienuolynas yra švenčiausia Katalonijos vieta, kasmet pritraukianti apie 2 mln. lankytojų. Ant stačių „dantytuoju" praminto kalno uolų vienuolynas buvo įkurtas XI a. Montserato vienuolyno bažnyčioje saugoma medinė „Juodosios madonos" skulptūra, prie kurios kasdien išsirikiuoja milžiniška maldininkų ir šiaip smalsuolių eilė. Pasakojama, kad Šv. Luko sukurtą statulėlę piemenys kadaise rado kalno oloje. Mokslininkai statulėlę datuoja XII-XIII a. Kasdien po vidudienio mišių vienuolyno bažnyčioje gieda berniukų choras – teigiama, jog tai yra seniausias berniukų choras Europoje. Bosnijoje-Hercegovinoje esanti Medjugorjė garsi stebuklingais Mergelės Marijos apsireiškimais.