Egzorcizmų istorija
Egzorcizmų apeigos buvo sietinos su Krikšto sakramentu. Prieš Krikštą katechumenai dalyvaudavo vad. exsuffalio ritualuose, kurių esmę sudarydavo tai, kad kandidatas į Krikštą atsistodavo į Vakarus (kur, kaip manyta, gyveno velnias, o Rytai buvo sietini su Kristaus – saulės dievo atėjimu). Atsigręžęs į Vakarus katechumenai pūsdavo ir spjaudavo šėtonui į veidą. Tai reikšdavo panieką, kurią kandidatas Krikštui parodo šėtonui. Šis paprotys išliko dar graikų ritualuose. Celebrantas papūsdavo į katechumeno veidą, kad išvarytų demoną. Po šio ritualo ateidavo laikas consignatio ritualui (patvirtinimas), kurio metu ant katechumeno kaktos buvo daromas kryžiaus ženklas. Tai reikšdavo atsidavimą Kristui. Buvo tikima, kad tai apsaugo nuo demono. Kai kuriose bažnyčiose po šių ritualų paduodavo druską, prie kurios prieš tai buvo atliekami egzorcizmai. Šios apeigos turėjo dvigubą reikšmę: druska simbolizuoja išmintį ir vaistą prieš ligą bei demoralizaciją. Dėl šios dvejopos reikšmės ji buvo labai svarbi egzorcizmuose. Ruošiantis Krikštui, katechumenams buvo atliekami penki egzorcizmai, po kurių kiekvieną kartą vykdavo katekizmas. Kulminacija tapdavo sekmadienis prieš Paschą, kai kandidatai credo skelbimo apeigose patvirtindavo egzorcizmus, kurių dėka jų dvasia buvo išlaisvinta iš velnio įtakos. Paskutinis ritualas prieš Krikštą – šėtono atsižadėjimas ir prisiglaudimas prie Kristaus. Tai vykdavo Paschos išvakarėse. Rituale romanum paliudija aną tradiciją.