Krikščionybė

„Ar aš tikiu Dievą? Ne... Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas, jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia". („Sėskim ir pakalbėkime - 30 radijo interviu"). Tad nieko keisto, kad Pullmanas drįsta tiesiogiai atakuoti patį Dievą. „Auksiniame kompase" to dar beveik nėra. Filme tik vienoje vietoje užsimenama apie Jį žodžiu „valdžia" (orig. „the Authority"). Bet užtat „Gintariniame žiūrone" aiškiai sakoma: „Autoritetas, Dievas Kūrėjas, Viešpats, Jahvė, El, Adonai, Tėvas, Visagalis - visais šiais vardais Jis pats pasivadino. Kūrėjas Jis niekuomet nebuvo. Jis toks pat angelas kaip mes - tiesa, pirmasis angelas ir pats galingiausias, bet Jis buvo sudarytas iš Dulkių kaip ir mes..." (p. 41). Pullmano pasaulio atsiradimo mito pradžioje buvusi materija. Atėjus laikui, ji pradėjo suvokti save ir sukūrė „Dulkes" (Pullmanas, būdamas materialistas, materijai suteikia dieviškas galias ir šį žodį pradeda didžiąja raide). Dalis Dulkių „kondensavosi" į pirmąjį angelą, padarą, susidedantį vien iš dulkių. Ši pirmoji visiškai susivokianti būtybė stebėjo po jos atsirandančias ir pasinaudojo padėtimi: būdamas pirmasis angelas, jis ėmė pasakoti paskesniesiems, esą jis, Dievas, juos sukūręs. Angelai jį pamilo ir buvo paklusnūs; tik Sofija, išmintis, sužinojo visą tiesą apie „autoritetą" ir dėl to su kitais maištininkais buvo atstumta. Svarbiausia užduotimi tampa atskleisti valdžios melą („Gintarinis žiūronas", p. 41-42).

Buvimas – nuostabus žodis. Niekas negali atstoti buvimo šalia – nei dovanos, nei telefono skambučiai, nei nuotraukos, nei prisiminimai, niekas. Paklauskite gyvenimo draugą praradusius žmones, ko jiems labiausiai trūksta; atsakymas bus tik vienas – „jo buvimo“. Kai sergame, mums ne tiek reikia paguodos žodžių, kiek buvimo šalia mylimų žmonių. Dėl ko drauge leidžiamas gyvenimas – žaidimai, pasivaikščiojimai, koncertai, išvykos ir tūkstančiai kitų dalykų – toks malonus? Dėl buvimo kartu. Dievas mus taip jau sukūrė, pagal savo atvaizdą, nes jis pats yra asmeniška, santykiaujanti būtybė. Didžioji nuopuolio sukelta problema yra tai, kad mes praradome ne tik Dievo regėjimą (tai yra iškrypo jo suvokimas), bet ir bendravimą su Dievu, taigi nebepažįstame jo išliekančio buvimo. Pauliui Kristaus ir Dvasios atėjimas visa tai amžiams pakeitė. Svarbiausia yra tai, jog Paulius išlietąją Dvasią suprato kaip „pažadėtosios Šventosios Dvasios“ atėjimą (Ef 1,13; Gal 3,14). Nors į šį pažadą įėjo pranašiško žodžio atnaujinimas [1], Pauliui jis reiškė ir Naujosios Sandoros pradžią, numatytą pažadėtuoju „širdies apipjaustymu“ Pakartoto Įstatymo 30,6 bei aiškiai pranašautą Jeremijo 31,31–34: „...sudarysiu naują sandorą... įdiegsiu jiems [izraelitams] savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį“. Šią pranašystę greit atgaivino Ezechielis, išraiškingai susiedamas ją su Dvasia, kurią Dievas ruošiasi „duoti jiems“ (36,26–27; 37,14). Be viso kito, išpildydama Naująją Sandorą, Dvasia ženklino prarasto Dievo buvimo sugrąžinimą.

Dievo buvimas, Dievo begalybė, kurios dalyviu aš pasidarau, mes Jame gyvename, judame ir esame, sakė šv. Paulius (Apd 17, 28). Ar žiedas galėtų pamiršti stiebelį, kuris jį palaiko ir leidžia šiuo momentu jam būti? Aš esu amžinas ir nesunaikinamas Dievo duonos trupinys, arba pasak J.Maritain - aš esu bereikšmis pasauliui, bet ne bereikšmis Dievui. Būtent dėl to, ir vien tik dėl to aš esu pats sau svarbiausias asmuo. Jei aš esu, vadinasi, Dievas apie mane galvoja. Sūnaus palaidūno tėvas laukė jo sugrįžtant. Dievas visomis mano kūno ląstelėmis kuria mane gyvenimui. Su ta didžiąja mintimi apie Dievo buvimą ir begalybę susijusi ir kita mintis - mintis apie Dievo malonę. Dievas man leidžia prie Jo priartėti. Dievas, kuris man duoda buvimą, per savo Sūnų padaro mane savo sūnumi. Aš galiu tarti Tėve mūsų. Aš esu Šventosios Dvasios buveinė. Šventieji ir mistikai niekada neišskiria dviejų dalykų: Dievo begalybės ir malonės. Ir pas šv. Teresę Avilietę, ir pas šv. Kryžiaus Joną, ir šv. Pranciškų Salezietį, šv. Pranciškų Asyžietį ir dar daugelį kitų mes visuomet randame stipriai išreikštą šią mintį: Dievas yra kiekvienos būtybės gelmėje, todėl mes visuomet jį surandame, įsigilinę į save. Tas dvilypis Dievo buvimas, kurio viena dalis yra pasaulyje ir labiau juntama, o kita - Švč. Trejybės gyvenimas mumyse, yra begalinės ramybės šaltinis.