Dievas laimina

Ką at­sa­ky­tu­mė­te, jei kas nors jū­sų pa­klaus­tų: „Kas liu­di­ja ar įro­do, kad Die­vas ta­ve lai­mi­na?” Pri­si­min­tu­mė­te pa­si­se­ku­sius dar­bus, ge­rą svei­ka­tą, sa­vo di­de­lį na­mą ar ge­rus san­ty­kius su ap­lin­ki­niais? Ne­nu­steb­ki­te, jei apie tai pir­miau­sia ir pa­gal­vo­jo­te, tai – na­tū­ra­lu. Pa­sau­lio, ir, de­ja, kai ku­rių krikš­čio­nių stan­dar­tais, tur­tas, ge­ra svei­ka­ta, sėk­mė ver­sle ir pri­pa­ži­ni­mas yra aki­vaiz­dūs pa­lai­min­to gy­ve­ni­mo žen­klai. Ta­čiau pa­sau­lio stan­dar­tai vi­siš­kai ne­ati­tin­ka to, ką pa­lai­mi­ni­mais va­di­na Bib­li­ja. Ką reiš­kia bū­ti Die­vo pa­lai­min­tam? Ma­nau, ge­riau­siai į šį klau­si­mą at­sa­ko Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tės – evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 5-7 sky­riai. Taip, tai Kal­no pa­moks­las. Jė­zus su mo­ki­niais už­ko­pė į kal­ną ir pra­dė­jo juos mo­ky­ti, sa­ky­da­mas: Pa­lai­min­ti varg­šai dva­sia, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti, ku­rie liū­di, nes jie bus pa­guos­ti. Pa­lai­min­ti ro­mie­ji, nes jie pa­vel­dės že­mę. Pa­lai­min­ti, ku­rie alks­ta ir trokš­ta tei­su­mo, nes jie bus pa­so­tin­ti. Pa­lai­min­ti gai­les­tin­gie­ji, nes jie su­si­lauks gai­les­tin­gu­mo. Pa­lai­min­ti ty­ra­šir­džiai, nes jie re­gės Die­vą. Pa­lai­min­ti taik­da­riai, nes jie bus va­di­na­mi Die­vo vai­kais. Pa­lai­min­ti, ku­rie per­se­kio­ja­mi dėl tei­su­mo, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti jūs, kai dėl ma­nęs jus šmei­žia ir per­se­kio­ja bei me­luo­da­mi vi­saip pik­tžo­džiau­ja. Bū­ki­te links­mi ir džiū­gau­ki­te, nes di­de­lis jū­sų at­ly­gis dan­gu­je. Juk ly­giai taip per­se­kio­jo ir iki jū­sų bu­vu­sius pra­na­šus (Mt 5, 2-12). Už­li­pęs ant kal­no, nuo ku­rio at­si­vė­rė nuo­sta­bi Ga­li­lė­jos jū­ros pa­no­ra­ma, Jė­zus pra­dė­jo mo­ky­ti nu­ste­bu­sią mi­nią. Jo žo­džiai ir val­džia, su ku­ria Jis kal­bė­jo, trik­dė. Jis mo­kė vi­siš­kai prie­šin­gai, nei jie bu­vo įpra­tę gir­dė­ti mo­kant sa­vo re­li­gi­nius va­do­vus. Kas yra pa­lai­min­tie­ji? Varg­šai dva­sia, liū­din­tys, per­se­kio­ja­mi ir ro­mūs? Pa­sau­lis lai­ko juos ne­vy­kė­liais, o ne nu­ga­lė­to­jais!