Vyskupas prisimena vaikystę ir tarnystę
Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC yra kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Manome, jog vyskupo vaikystės ir gyvenimo patirtis bus įdomi bei svarbi ir jaunimui. Gal pirmiausia pradėkime nuo vaikystės. Griškabūdžio valsčiaus takus takelius vaikystėje esate daug kartų numynęs. Lankėte Meškinių ir Vėdarų pradines mokyklas, gimnaziją Šakiuose, o karo metais, valsčiaus įstaigoms persikėlus iš Šakių, – ir Barzduose. Sekmadieniais pėsčiomis eidavote į Griškabūdžio bažnyčią. Kokia Jūsų patirtis iš vaikystės, jeigu ją lygintume su šių laikų jaunimo patirtimi, kai paėjėti kelis kilometrus pėsčiomis yra didelė problema? Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai ir mus, penkis vaikus, nuo mažens mokė nesibijoti sunkumų. Todėl ir kelionės 1–4 kilometrus pėsčiomis nebuvo problema. Juk ir medikai sako, kad vaikščioti sveika.