Krikščionybė

Neseniai pasklido žinia apie tai, kad rugsėjo 28 d. Balstogėje (Lenkija) palaimintuoju bus paskelbtas kun. Mykolas Sopočka, ištikimas šv. Faustinos palydovas ir dvasios tėvas. Vilnietis kunigas, universiteto profesorius, aktyvus sielovadininkas tapo mistikės bendražygiu skelbiant Dievo Gailestingumo žinią XX amžiaus baisumų sūkuryje. Apie tai kalbėjomės su Petru Mackela, kuris jau gerą pusmetį priima lankytojus „Faustinos namelyje“ Grybo gatvėje 29a. Šiek tiek neįprastai atrodo pilkai sidabrinis medinis namelis Antakalnio daugiaaukščių draugijoje. Fotografijose – akiai neįprasti prieškario vienuolyno vaizdai. Tačiau Gailestingumo žinia, regisi, vis aktualesnė. Gerbiamas Petrai, Jūs čia pažįstate kiekvieną kampelį, kasdien pasitinkate lankytojus, kuriems pasakojate apie šio statinio istoriją. Kaip atsitiko, kad „Faustinos namelis“ pateko į Vaikų globos namų teritoriją? Šiame name buvo įsikūręs Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, kuriame 1933 -1936 metais gyveno ir šv. ses. Faustina. Namelis per karą labai nenukentėjo, o vėliau čia apsigyveno gretimais esančių Vaikų globos namų darbuotojai. Galime įsivaizduoti, kokios sunkios buvo pokario sąlygos tiek darbuotojams, tiek vaikams. O šis namelis buvo gerai suręstas ir puikiausiai tinkamas gyventi. Dabartinė direktorė čia taip pat gyveno 14 metų. Kaip tik dėl to namelis ir išliko, nebuvo nugriautas.

Viešpaties kvietimas yra labai asmeniškas ir kiekvienam skirtingas, subtilus. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kaip Viešpats Jus kvietė ir kaip Jūs atsiliepėte, kaip išgyvenote? Augau ne tik kad religingoje, bet ir pamaldžioje šeimoje. Tėvulis buvo laidotuvių giedotojas, mamutė jauna irgi giedojo chore. Namuose sekmadienių rytais buvo giedamos Marijos valandos, per gavėnią – Graudūs verksmai, gegužę – atliekamos gegužinės pamaldos. Mes užaugom aštuoniese, aš – pats jauniausias. Buvom penki bernaiciai ir trys mergaitės. Užaugom tarp Alytaus ir Simno, Krekštėnų kaime. Pamenu, vieną sekmadienį, kai dar Santaikoje bažnyčios nebuvo, tėveliai su vyresniaisiais išvažiavo Krokialaukin, o mažieji buvome palikti namuose. Aš buvau kokių septynerių metukų. Grįžta tėveliai iš bažnyčios, o sesuo, prižiūrėjusi mane, ir sako, kad Vaciukas dzykavojo. Tada mamutė pasodzina mani an pečiaus krašto ir liepia šventų rožinį kalbėc. Prededu, o tėvulis prie stalo gieda, aš maišaus, maišaus, verkc predėjau. Tadu mamutė sudraudė: „Tėvuli, nustok - vaikas ražančiaus kalbėc negali“. Nors šeimoje kunigai buvo labai gerbiami, niekas manęs nespaudė, kad eičiau jųjų pusėn. Dešimčia metų vyresnis brolis mokėsi gimnazijoje, gal buvo tikėtasi kunigo iš jo, bet jis tapo girininku. Po Pirmosios komunijos, būdamas dešimties, pradėjau patarnauti šv. Mišioms Santaikoje, vos prieš porą metų susikūrusioje parapijoje. Buvome pirmoji šios bažnytėlės Pirmosios komunijos ir išpažinties laida.

– Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau. – Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau, daugiau. Nežinau, turbūt tik netiesioginė, analoginė giminystė, bet miela, kai vienas žydas istorikas iš Kauno pavadina mane kunigu Sirokomle, susiedamas su lenkų poetu Vladislavu Sirokomle (Liudviku Kondratovičiumi), Vilniaus universiteto profesoriumi XIX a. Kaip ir į viską, taip ir į atsineštus vardažodžius žiūriu nevienpusiškai, kritiškai: žinoma, Skaidriaus vardas įpareigoja būti perregimam, „transparency international“ skleidėju, kita vertus, tas „rrr“ tratėjimas, griaudėjimas tarsi verčia būti tarp girnų, rastis ir ritinėtis per galvą neįprastai „normaliems“ žmonėms.

Amerikoje lankotės ne pirmą kartą. Kokie šio atvažiavimo tikslai? Dažniausiai mano kelionės į lietuviškas bendruomenes būna kunigiškos. Tad ir šį kartą buvau pakviestas Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Gavėnios proga. Atsiradus galimybei po 2 metų pertraukos atvykau pas savo gerą bičiulį, mokytoją kun. Antaną Saulaitį. Tai dvigubas malonumas – susitikti su žmonėmis, kuriuos aš pažįstu dar iš Dainavos stovyklos laikų, kai gyvendamas Kanadoje toje stovykloje buvau dvasios vadovu. Jaučiuosi tarsi namuose, tarsi gimtojoje aplinkoje. Ar neskauda matant, kiek daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos? Tai sunki tema. Ji dabar visur svarstoma. Tačiau kas gali uždrausti ieškoti žmogui laimės? Aš mačiau daug lietuviškų bendruomenių – ir Anglijoje, ir Kanadoje, ir Australijoje. Negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad visi išvažiuoja ieškoti vien geresnio gyvenimo, geresnio kąsnio ar uždarbio. Gal ir keistai nuskambės, tačiau kartais žmones iš Lietuvos išveja ir patriotizmas, kai jų idealai neišsipildo, žlunga. Manau, kad atsiranda ir tokių, kurie išvažiuoja iš tos aplinkos, kuri kitą sykį tiesiog žlugdo žmogų. Jau lankėtės kai kuriose lietuviškose apylinkėse. Kokie įspūdžiai? Aš ten daugiausia klausiausi išpažinčių, tai ką aš galiu pasakyti (juokiasi)? Visur lietuviškos bendruomenės šiek tiek panašios. Lemonto apylinkės bendruomenė man kažkuo primena Toronto lietuvius.

Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę m–lą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. Gimnazijoje praleisti metai subrandino A. Lipniūną: jis išmoko branginti laiką, bendrauti su žmonėmis. Čia susiformavo gražiausi jo charakterio bruožai: darbštumas, pareigingumas, nuoširdumas. 1925m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams. Prieš kunigystės šventimus atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas" (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės", 1930 06 12). Šiame plane labai svarbią vietą užima vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A.Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas.