Archyvai: Poezija

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį
kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom
o podukra tavo miške su meška lauminėja
kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? –
kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys
o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai
nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam
visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės
atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia
tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai
per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20–31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.62.

Jis regi: rūksta sugriauti namai,
klaikius klyksmus ir meldimus pasigailėti
jis girdi, keičiami arkliai,
karaliaus Keršto raitija toliau šuoliuoja.

Išplakti sąsiaurį, į jūrą grandines
suleisti už sugriautą Helespontą
ir, aišku, nukapot niekingas galvas
statytojams, suklupusiems prieš audrą.

– Apkartęs vandenie, tave baudžiu
už neklusnumą, kitą kartą liepsiu
tave susemt į vynmaišius, supūsi
kalėjime, jei žiurkės neišleis.

– – – dabar belieka gerti atpildą ir melsti,
kad Viešpats nepamažintų taurės,
kad pitijos kalbėtų ligi galo
ir logografas užrašytų viską.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.83.

pašto karietų žirgai šuoliavo
putojo dūo… vos žingine
laiškai iš mano sapno į tavo
seniai aprieto… apie mane

sėdi nuo lovos nuleidus kojas
užsimiegojus… dangūs balti
ten tavo brangūs varnais lakioja
vardai ir vartai ten užkalti

tavo ten rankų daiktai pasilgę
neišmyluoti… žvakės ugnis
šešėlį meta trapų ir silpną
kaip sapnas ilgą… dabar užmik

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.

kap kap kap: lietaus koplytėlėje – vienišos mišios už grįžusių
ramybę sapnuotą (pelytė po šluota) – šienas iš kryžiaus
pernykščių vainikų, akiduobių liūdnas žiūrėjimas smėlio
mažyčiam kalnely molynių laukuos, varnos kranksėjimas

varva: kap kap, krimsis ir graušis nerimo kirminas, krimsis sugraužęs tokį
eilėraštį, tokį žmogų, žmonos ir šuns išlaikytinį, vėjavaikį prašalaitį
atėjo neprašomas, taip iškeliaus, pro ašaras pasižiūrėjęs, laša:
kap kap, kap kap

kapas apžėlęs, sesės bekasės, žėlaba, skuba
„Dūdoriaus” klubo vyrai sustirę po burną išmest, triūbos
prilytos, natos: kap kap, triūbas iškrato – jiem kas
pakas ar iškas, svarbu tik drūtai užkąst ir nusiplaut rankas

renkas: kap kap lašai, ko dar prašai, menkos
pakrantės blindelės, sprogsta žemė prie kelio, griūna į dangų
žiūri akim senelio paklaikęs vaikas
sąnarius gelia: kap kap, raistėja Vėlinių laikas

1998.VII.24–25

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

lapkričio amžiaus sulaukei, jau rauda trečioji akis
į brangius, jau aptaki akimirka, ašmeniu žeidus
nabašninkų veidus gyvus regi, jų mirtinos klaidos
regisi vaikiškos, visa atleidus širdis kaupina ir rami

mykia veršelis, ko šitaip gailiai prieš pirmąją lapkričio naktį
degę nukrito, debesio kriptoj bajoriškai atsilošęs, ligi ausų
prasilošęs iš anapilio žvelgia nebūtas, išsigalvotas protėvis tų
kur skubėjo – kaip tu – visiškai visko netekti

ražienų, žolių, jau nuvytusių, šiugždžios eitynės su vėjo
dūdelėm per lygų ir tuščią lig pat horizonto dirvoną
nevartomą knygą, apartą sodybą, nevarstomą kluoną
tolybėj… Dirvonų Babicko Veroniką, mylimą vėlę

1998.VII.25–26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.

ranka, numirėlį palietus, rugio nebesės
žuvis išdvės, kai jį plukdys per ežerą
neatsakys, neklausk, ką sėtuvėj nešies
ar šalyje mirties – vilties dar atželia

lipnus lopelis, pelės plūsta iš paskos
urveliais vis, urveliais mirčiai kelią
užkirsti, giltinei nudirti šerno kailį

šermukšnio mietagalį per krūtinę kala
miegok, numirėli, negrįžki, nieks neguos
neduos nei viralo, nei pykčio pabaigos

gyvi atsižegnos prie vakarienės stalo
pakarto vaiko siela, vienišas slogutis
(kaip latviai sako – lietuvėnas ) sąla
galugerklyje, gomury atgimstant rugiui

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.58.

Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę
kelionė nuo nulio
esi pasimetęs ekstazėj
pasiūlymų

vakaro vaiko vainiko
išvytas į verdančią naktį
į Žaibo į Viesulo nykią
galaktiką

žibalo žvyro žvaigždynas
skandinas po ratais
menamų sodų žudynėse
riksmas nematomas

bundančių paukščių lavinos
laukia galindų gal indų
iš keturaukščių žodynų
iltys išlindusios

džiunglėse tyrų oazėj
šnypščia radaras
skečiasi Pietryčių Azijoj
karas – tai darosi

nebeįmanoma miestuos
Žaibo Mėnulio
ranką ištiesti paliesti nusviesti
pragaro nulį – į
Viesulą – ?

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 17-18.

migla įsišaknija mumyse
lėti kalnai nupjaustytais sparnais
mus perspėja: Kachetijos dvasia
jus persmelkė ir jau nebepaleis

tas piešinys ant iškabos skardos
jus ištarė ir nuolatos skanduos
kaip įnešioti kovo marškiniai
priaugs prie jūsų senstančios odos
tebus dabar o niekados – seniai

vainos kad gniaužiat pinigą naguos
juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos
tik viena auksas – žėrintis languos
ir ant aukščiausios Juodmario bangos

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 23-24.

Ir pagimdys ir pražudys diena
ji želmenis sudaigstys ir nuvirins
klasčios mįslės minėją aklą vyrą
vadžios po naktį alyva palkšva

lyg tėvo kapas – prošvaistė grasi
o menkos drapanos – su kūnu sensta
ir kvapas nešvankus po miestą šventą
jį gainios paukščiai šunes ištąsys

šešėly dūmo sapno šnabždesy
dykavidurę kriaušę išsprogdina
ir plyksteli iš jos anapusinis
imperijų ir sielų kliedesys

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.29.

pavasario klajonių metas
danguj – mėnulio ciferblatas
ir žemė, nešama erdvės
kabinas šaknimis tavęs

kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu
į tavo vaiskų veidą, vėsų
ant susiklaipiusių griuvėsių
dvasia karščiuoja dilgėlės
ir tavo nuojautos tylės

balta kaip Nojaus laivas sklandė
viltis – jai mojome abu
pagavo nuorūką balandė
o mes – ragavome nuodų

ir vedė pragaras į dangų
paskui madonos šypsnį sprangų
ir duona dūsavo giliai
surems kardai ir sopuliai

tekės per lygmalus kraštus
užlies apykvailius raštus
ir mano protautės kalba
nei prabanga bus, nei riba

kėtojas prošaknės po žemėm
iš jų beržam baltumą semiam
ir salve remiasi į amen
ir kyla dūmlaužių stulpai
tu nuodėmės lietum tapai

bokšte, kur laukia mirtingoji
juodi pelėdvarniai lakioja
egliniai dūmai kartesni
alksniniai dūmai saldesni
už tavo vardą šimtą kartų
kad šitas skardis prasivertų
kad sužvangėtų raitas pulkas
kad suzvimbėtų rainos kulkos

suplyšus duona lyg armuo
mes jojam, jojam – ar namo?
ar Skandinavijos kalnų
laukai ledyno akmenų

o kokios spalvos! svyra kalvos
ir nesiliauja vyrų kalbos
naktis pelėdišku sparnu
nušluosto miegą nuo tarnų

ir vandens akmenis ridena
ir žagrė išvagoja žemę
morenose Perkūnas gema
o sielos skrenda per Atlantą
ir į gimtinės krantą krenta
tada sužinom, kad gyventa
su tais miškais, su dilgėlėm
su mūsų kvaistančiom vėlėm
kurios jau nieko nesupranta

todėl sakyk ir vėl sakyk
kas tavo žodžiui galią duoda
kokia klaiki sapnų paguoda
kuri kasryt tave išduoda
nuvytus dilgėle, klausyk

1983.IV.16–V.28

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai // Vilnius: Vaga, 1986. - P. 34-36.