Archyvai: Poezija

Jis gáudė prakeiksmus ore
jį siautė rutmo ritualas
jis buvo jaunas ir išbalęs

ir niekas nedegė šviesos
kai baigės muzika ir žvakės
ir vakaras už lango plakės

aš skendėjau tam vakare
lyg maro vandenys grėsmingi
jau spengė tamsoje sustingę

garsų šešėliai be tiesos
tiksėjo uždelsto sprogimo
ausų būgneliuos metronomai
lyg akmens daužėsi į uolą
po vandeniu jų garsas augo
jau mūsų niekas neapsaugos
ūmai mes puolėm kur papuola
mės gynėmės – nuo ko mes gynėmės?
kas gimė mirdamas visuos

troškimuos tvinksinti bedugnė
apgaulė – šypsenos ir gėlės
jau visa liko pakely
vienuolių užeigos ir celės
įtūžęs mūzų kūdikėlis
nuo mūsų žengė bangomis

jau maro vandenys jį kėlė
jau sklido gandas apie jį
jau sklandė angelo šešėlis

mes stvėrėm akmenis į ranką
ir akys mums atvėrė dangų
jis buvo jaunas ir išbalęs
mus siautė ritmo ritualas
jis nesigynė akmenų
aš savo rankomis menu
kaip jis parkrito su mumis

1985.VII.15–1987.IX.30

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.33-34.

Aldonai Ragevičienei

baltos raguotos elnės
švelnios, šiauriškai šaltos
šaltos, šiauriškai švelnios
švilpia per sutemas baltas

audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
renka gijas sutartinių Austėja

renka gijas sutartinių Austėja
margas žirgas po vandeniu reškia žolyną
prie kelio, vaivorykštė, juosianti stuomenį
aukso sidabro rasa ant įžadų kryžiaus
audžia voras Malvinos jungtuvių sodą, ir krenta

švilpia per sutemas baltas
šaltos, šiauriškai švelnios
švelnios, šiauriškai šaltos
baltos raguotos elnės

2001.VII.21–VIII.23

Žiemos žodžiai / Sudarė Benediktas Januševičius ir Juozas Žitkauskas. - Vilnius: Vilniaus mokytojų namai, 2002. - P. 31-37.

piemenėlio senieji (beteksčiai) raliavimai kaip tiroliavimai, tekinas lėkčiau jų pasitikt kaip išdegęs akis pasitikti senelio kad lėkdavau, arklio parjot iš ganyklos ar perkelt avelių, žirnių brinkytų žąsiukam nunešt ar išgint iš upelio, skiedras išrinkt iš duobės pamatų, iš po pirmo naujosios gryčios vainiko (gražesnio už pačio Sarbievijaus), vėjy drebėt apsižergus gegnėgalį kokį, grebėstą (ai tai grobelis, apgriaužt ir pirštus apsičiulpti, vienas ir man prasiskyrė, kai jojau, supausi, laikiaus ant lentos, ant dviejų tvoros balesėlių viršūnių, juokinga pūslelė po širdžia iššoka, kai užsikosau, užsikvatoju, lyg vėjas tenajos sugautas blaškytųs), ganyti praskriejančius debesis, verkti dėl nieko, šaukti, raliuot tiroliuot (asemantiškai), juodu babutės sijonu ant karties mojuoti, baidyt nesuprantamą baimę, tik nuojautą – mainos į prasmę ir miršta, miršta į tekstą visa, o visa, kas vyksta išties, – Vienažindys, vienamylys – iš liūdesio, iš apleisties

1998.VII.31–VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.63.

Baladiški ir netikri
karai o nuotakos pražyla
suaižo tylą aitvarai
ir žvarbūs nuovargio darbai
kaip širdyje taip ir ant žemės

ir mėnuo radęs vario sagtį
sapnuoja: Dievas su mumis
ir tartum šaukia kas pro miegą
ir tartum vėjas šiaušia sniegą
su dangumi supjudo naktį
ir nukraujuoja kailio mėzdros
ar prasišvaisto rytmetys
juo šliaužia aitvaras gremėzdas
jo gyslos skrydžio gaisrą mena
speigai jo atmintį kūrena

herojai būkim atviri
mūs geležėtą žemę varto
ir ne monetos ieško vardo
tik tiesią ranką šviesų kardą
paliekam karo vidury

mums atitenka bukos bigės
aprūkusios ginklų gyvybės
įtrūkus ašmenų teisybė
mus renkasi tiesos vardu
ramiai! išsirikiuot po du

ir šventa: pėdos po žeme
ir nuotakos kaltai pražys
ir slys padangėm geležis
alyvuogės apaugs krantus
ir šauks pro miegą nekantrius
vasario speigo kaitruma

…1983.III.18–20

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P.79-80.

pasislinki į puslapio šaltą šalikelę
kelio linkės, paklusnios, ir liumpsinčios lingės – ne tau
neskubėk, ir nebūsi didžiųjų kelių atsilikėlis
ak Martynai, ir aš Svalioje ar danguj paskendau

kaip tas varpas didysis, kai eidavo kūnai į molžemį
kai dūšelės į dangų nužengdavo tiesiai švieson
dar švitėdavo kelias, stovėdavo baltos ir milžinės
prastos kaimo bobelės su savo teisybėm visom

neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
taip jau radom, va taip ir palikti reikės
kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties

1999.XII.2–12

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.105.

mes tie, kuriuos poezija priims
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
neteisūs teisia, o bejėgiai ploja
jų kilimais atėjom basakojai
vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės
suteikti saldžią laisvę raumenims
kurie atgims iš skiemenų ištrūkę
kuriuos atgal – poezija priims

poezija mumis apsiginkluoja
mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą
visų kelių – nugirgžda ir negrįžta
iš pergalės, iš laisvės išdavystės
mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą
o juo nauji ateina basakojai
vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta
ir jais poezija apsiginkluoja

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.9.

Uldis karvelis uldukas
analų vienuolis verpikas
Rygoj susisuko gūžtą
prie Pėterio gaidžio varinio
aukščiausiam baltų beržyne
girdėti leišiai ir tiurkai
vis latviškai čiulbant ir ulbant
žaliai ir plačiai kukučiuojant
mežaparke balta debesscūka
(nuneš gudo šaliai paršiuką)
išrietusi kaklą mus moko
gulbių ar latvių kalbos

karvelėli kai senas nubalsi
gal kaip kadaise senelė
visas jau spalvas pametus
leišių paštą nešiosi

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.37.

kraujaraudonis ruduo
raudantis rudenio kraujas
assanis-asins-vanduo
prūsiškai, latviškai niaujas

rūstūs belaumiai beržai
atsilaupiusios rūgščios jų karnos
ką man tauški apie karmą
kerta mus įstrižai

kartos audrų ir lietų
įstrižos varnos prieš vėją
tavo rašysena, tu
visiškas surudenėjimas

viksvų… taip vyksta begal
laikinas laikas sustoja
baisiai jau pradeda gelt
stalo beržinę koją

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.33.

beveidžių miestas vidury mėnulio jūros
keliauja salos, niekieno vaikai
actekai gyvatėdžiai atėjūnus
tai žaidžia be žemyninės kultūros
ilgai gyvena, miršta neilgai

bet aš kalbu apie žmogaus troškimą
išplaukti ir nesitikėti kito kranto
jam nendrių plaustas salą išaugina
jį saugo, rengia, jį maitina, gina
pavargę medžiai į tą salą skrenda

šilta srovė dangun tą salą neša
palaiminta sėja ant vandenų
grūstis gyvybės, levenhuko lašas
pasaulis didis, o tasai miražas
kurį pilkai išplitusį menu

kaip molį glitų, žvyrą akyse
kaip sausą, gargažėjantį ir tvirtą
norėjau būti vėjas salose
sėjėjo nepaliaujama dvasia
keliauja salos (mano jau apvirto)

Pėterui Brūveriui

nieko kita nebuvo, nėra ir nebus
kai ant sankryžos kryžiaus šviesa nukryžiuoja šešėlį
burių vėjas nudryžo, užtai angelai įsišėlo
nuplukdys į paryžių kaip vėliavą sielą iškėlę
patekėjimui ryžęsis niekad žmogus nenubus

mūsų salos keliauja kartu su mumis
regimybių laivai mes, gyvieji, žemynuose vėlės
blausiame danguje švyti hiperborėjų
baugios šalys, nuogaliai, pakibę ant rėjų
pakaruokliai pirmieji žemyną išvys

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.42.