Archyvai: Poezija

apako ežeras aš pamiršau jo vardą
uola išniro olos įsčios vėrės
pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis
gal nukryžiuoto gal ant kryžiaus karto

buvau galva adomo aptaškyta
kraujais bet dar turėjau velnio akį
bet dar girdėjau ką gyvieji sakė
taip švelniai kad nebuvo kam klausyti

laukam rūpėjo javas giriai briedis
lingavo jai papartis briedžialapis
it klevo vartai laukiantys palabint

akim pirmykšte ir aplyžčiota aprieta
buvau gyvųjų įsčių prašalietis
nagais įbrėžtas oloje raudonos lapės

1995.III.10-13
Braziūnas Vladas

Metai. - 1995. - Nr.11. - P.6

Nutylėjime mano, taip niekad vardu nevadinta,
merdinti alkanoji
linksniuote: manęs, man, mane, manimi – tavyje
kaip vėžys mano žudanti nemiga plinta,
šiąnakt miestas sunkus neprabusdamas juda į ją,

visą dieną kaip senas lunatikas vaikščios ir šokčios
prie durų, darbų ir avarijų,
viskas iš rankų jam kris –
Kristus ir Judas į ją,
Kristus ir Judas į ją –
į bedugnę, į smegduobę – merdinčią alkaną sielą,
niekuo dėtą kūną nuvariusią;
sienos griūna, pro gaisrinės dūmus –
švyst klampus paryčių žiburys

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.23.

Blokinis laukas po vėjo kulkom
nei pasiklosi nei užsiklosi
o miglos kyla o rasos klaupias
sugeria dulkes raudonai kosti

šitokios ilgos šūvių sekundės
šitaip naktis man galvūgaly sėdos
lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos
sunkios sekundės kvadratinės dėžės
taip tyvuliavo – tušti kambariai

kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu
vėjas ir žaizdras pražydina geležį
tveriasi vaisius žaizdų piestelėse
gelžkelio peiliai jam atkerta kelio
suodiną kreivę – iš meilės pareit

Vilnius–Tbilisis–Pervalka, 1985.VI.30–VII.8

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.14.

(Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia)

Naujoje bažnyčioje 1928 m. įrengti originalūs altoriai iš ąžuolo šakų
Žinynas

melskitės, belskitės – bus atdaryta
šis rytas, raktažolė, primula veris
ąžuolui širdį atvėrus, švyst
sniegina ašarėlė, alksnio kamienu ritas

išalkusie, sulpkite sultekį, gręžkitės suopių dangun
prieš galą galūnės grumba ir šąla, verias
meilė, diena po dienos, vis labiau nekrofiliška
žvilgsnį prie nuotraukų pririša, žingsnį

prie nuospaudų derina, gundo
ulba šventieji altoriuos, nuskelto butelio gralis
eina šventoriuj ratus, sustodamas vis pasilsėt
chroniškai drebančioj rankoj, turėtų
būt paskutinis

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P. 60-61.

kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę
kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit

ataikėt’ vėsi švėntieji
on padėjiiiima,
padėkėt’ ėšversti bačko
ėėš vežiiiima! –

taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs
o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos

1998.V.28–VII.27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Villnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P. 60-61.

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus
ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas
liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą
liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą

sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas
koks ten girtas remboja laivas per akmenes?
atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą?
trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos

o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos
aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas
mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą
debesio ar planetos, ar interneto pašto

kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta
išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos!
menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą
lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę

svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo
sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais
nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom

klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki
būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi?
girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja?

myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio

2002.VI.7–8
Braziūnas, Vladas.

Algimantui Aleksandravičiui

paskutinė pradžia: vaidenasi – vandenys sklendžia
išsigandusi nuosaka, sklendės kietai užšautos, delnas
į saują, mėšlungišką kumštį, moteris kumši, išeik
pažiūrėk, šviesokaitos dėmės mėgina susikalbėti

su medituojančiais, regis, visi atsidūrę prieš
objektyvą, slepias už kaukės, plaukia į
neryškumo zoną, autorius laukia lietaus, gal
atplaus, atplukdys čiurkšlėmis išsipraususius

nuogus, neguodžiamus, nebeišverčiamus į
mums suprantamą kalbą, svarbi tik šviesa
atsklindanti iš tamsumos paskutinės, tik akį
tik pusę akies, pusę žvilgsnio apšvietusi grimzta

į kūdikio kūną, raukšles, susiraukšlijusius debesis
neišsilijusius, neišsisakiusius, santykis subjektyvus
priežastingi ryšiai, bet nematomi, kyla akispūdis
potvynis kyla, atoslūgis sprogsta, nusineša mus

2000.XI.29–XII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.128.

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią
apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo
kaip į sapną, drėgnomis prusnomis
atgaudavo šaknų gyvybę

žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai
su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis
dumblinoje tamsoje

audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio
dugno augmenija

tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys
išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj
kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų
mirties kuždesys ugnyje

būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys
sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų
ir pamatus perauga liepos

1991.V.6–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.56.

būtasis nebaigtinis, einant keturiais keliais
į keturias puses, be dvasios ir be nakvynės
nusileis ir pakils, teisiamąjį apvils, apsvils
sparnelius, atmuš ir nueis kriaušiais giliais

griaustinis nutęstinis, grieždamas dantimis
atsimena, kaip švelniai net ir jis vadinamas
buvo baltom naktim, nekaltom, kaip viskas
tvaska ir tviska, kaip blaškos, o tuoj išnyks

2002.V.29
Braziūnas, Vladas.

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau
kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija
gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė
šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus

kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina
kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas
pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos
kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų

kai spinduliai susminga ir apšviečia
kas kartą pirmąkart
tylesnis už gėlės šaknis paskambint
per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi

Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui
budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis
plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti
išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams

visą laiką kas nors mus atplėšo
žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus
ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė
keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.17.

tie, kur iš pirmojo žodžio suprato, seniai amžinatilsį, vienas
vėlių režisierius, o kitas, Norbertas Vėlius, pargrįžėlis
karstosi voro gija pažiūrėt, kaip mes čia, padieniai
aklo gyvenimo lažą beeinam, kaip tyžtam ir gyžtame

retas godojam svajonę – kaip Onę, kuri mūsų siela bylotų
vorą audėją lankytų, laikytųs neduotojo įžado
brolį mylėtų beprotį, tyliausiąją sesę kaliausę kuprotą
saulėn sugrįžusią, ten, kur protingieji žengė, bet vien tik kaliausė teįžengė

žydi šilkai, nepavydžios iliuzijų spalvos, sparneliai
rudojo drugio ant rugio, skarelė – iliuzijų skarmalas
viską jie regi, supratėliai jukūs, tas Vėlius ir Velinas
viską jiem praneša varnos, varnėnai, kaliausę aptūpę, vis marmantys

saule, ant mūsų, žvaigždele, ant mūsų, broleli
durnas Sietyne, čia durys, čia durys, čia siena išeinantiem
stovi balti, be kepurių, su dalgėm prieš debesį lekiantį
kojos kaip šeivos, o reginčios akys – į Šeimatį

1998.VII.10

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.120.

eina mergelė per aukštą dvarą
aplinkui dangų – mėnulio kelti
– kelkis, tėveli, jau neį karą
į didį kelią – už kokią kaltę

eina per naktį pro mano galvą
karo mašinos, žalsvai dažytos
turinčios galią, kad viskas galima
kur svetimšaliam tvoros nežydi

vai teka, bėga vakaro žvaigždės
jom sugodosiu debesį margą
merkia lietutis tėviškės žaizdą
devyniamargę, devyniavargę

vai eina, bėga per aukštą dvarą –
lietui nulyti, vėjui nupūsti –
saulė mergelė, ir ją jau dera
jau ima liūsti žmonės be būsto

visų svetelių pasikviesdami
į savo žemę – žalsvom mašinom
per dieną tremią, per naktį tremia
o kaip benamiui paduoti žinią

aplinkui dangų, aplinkui jūrą
ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm
jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri
tik nepasako – grižom? negrįžom?

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.73.