Archyvai: Poezija

JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų
žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo
JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs
o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš

JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas
trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury
laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas
jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris

nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI
tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis
tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą
ir kaišo man suodiną veidrodį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.

MES yra apsimestinis mudu
apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES
aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės
trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų

taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam
užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako:
mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes
ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys

ką ima širdin, bet nemato
kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom
į mes, kur jau niekad neteks apsimesti
kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.

šlapia karklų prišepus kelio linkė
o ašarota vyriška alkūnė
tiktai neglausk, ką ašara atstūmė
į šlapią medžio sielą įsiimki

ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda
ritėjai andai per krūtų griovelį
sūrus lašeli kūno nebylaus

taškeli rausvas, be sparnų, be kelio
be mano lūpų, lėki ir paklausk
ar duos mum giedrą

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.38.

garų kamuoliai ir gėreliai
vilnoniai grakščių debesų
žydriojoj baltojoj girelėj
svajoju, o gal tebesu

tas vaikas, kietai įsikibęs
į baltas dangaus vilneles
į savo nekaltą gyvybę
kur kartą baltybėj paskęs

2001.V.9

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26.

Zitai Kelmickaitei

1

karklažvirbliai nurinkinėja stalus
kavinėj Pas Karlį
aukštyn vis mažėjančios šaudymo angos
nušiuręs kuosos jauniklis
ir niūrūs balandžiai ant tentų
praeina jaunuolis su juosta
raudona–balta–raudona
o kitas, prikliunkęs alaus
pavėnėj patrankas drėkina

2

žuvėdų vartų kampuos
patrankos vamzdžiais į žemę
iš jų sulapoja danguos
margas aušramedis
pilnas svaigių spindulių
kurių pridainavom, prišokom
su dūdmaišiais, kanklėm ir kuoklėm
priskardėjom, prigrojom, prisukom
rankom sukibę
žaibų mūsų lajos pilnos
vaisių kaip tekančių saulių
sklidinai pridainuotoje Rygoje

3

Domo aikštė
prikvipus laukais ir miškais
Zitos varpinė skardi
visais devyniais varpais

aidėjimo, baltų
sąskambių Katedra

Rīga–Vilnius, 1988.VII.13–VIII.22

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.152.

baltų linksniai baltalinksniai
ant kalbos asfalto linksta
po asfaltu šaknys tvinksi
žalumos kalba pritvinksta

sprogsta priebalsiai ir švokščia
prieblandoj ir mėnesienoj
kad galėčia, juos išvogčia
išsprogdinčia latvių sieną

sėlių sieliais taranuočia
tvirtagalis galininkas
kirsčia lielupę lig žiočių
bet didžiosios linkin sminga

ir laužtinės, ir trumpinės
byra priedainės, pušynės
per kalbos asfaltą, žvyrą
juodos baltų valtys irias

Braziūnas Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.

Priedaine (lat.) – pušynas, pušynė.

būdavo ir nėra, būtasis nesamasis vėjas
per juodą pūdymą apakęs skrieja
ir atmuša sparnus, ir suanglėja
sausa eglelė motinos skara

budina, jau diena, jau saulė šoka anta kalno
tik sapno juokas, neieškoki kalto
būtasis liudija, būtasis valdo
tik esamajame, kurio nėra

2000.VIII.22–23

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.134.

amžinoji mūs gide
etruskišku deivės vardu
mus vienovė išgydė
vienatvė mums įžadą davė išdidų
nepulsime mirčiai po kojų
po durpmilčiais žydi granitas
man Vilniaus šlaitingąją žemę
aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano
sudaigsto žaibus kalnuos
prieš paskutinįjį tvaną
pabėgusios kulkos prazvimbia
pro seną tvirtovę – Kacheti
gynybos tvorom sutvarstytą
norėti vadinas galėti
pasišviečiant mažom šventyklėlėm
rūgščioji jų rustika
tavo Dievas su vyno burdiukais
manąjį lyrikas Vienažindys
Krinčine tebegarbina apyniu
ag tos rasos paragavęs
būtų tavasis Važa!
o Niko su gėryčiais ant rankų
Tbilisio mūrinėj šutroj
neatstojęs per visą kelionę
lig tavo gimtojo Cnorio
amžinoji mūs gide
deiviškai pavadinta
– – – virš tavo Vilniaus tuoj švis
mano Tbilisy – švinta

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 24-25.

1.

grumblotas – kalinio darbo – angelas sargas
nuo mano knygų lentynos
(lyg nuo Bernardinų sakyklos
klausytųs krūtinėj kiauroj kosminėjant Kažinką
erdvėjant ir pildantis) tyli
jo neišsergėtas vėlek
vėlek už grotų
kuprotai recidyvistei
angiai jau nusispjaut

2.

subers – ir mus –
į šulnį beužgriūvantį –
su Bernotu, kalbėsim po velėna
su velenu, trupančiu, su pelėsiu
girdys bernas svirtį svyruoklę
iš kritusio Bėrio akiduobės
plėsis iš nuostabos smegduobės
Kalėdų sniego prikritusios
lygmalos prakartėlės, žydės
dvišakos lajos, dvi žvakės
sniego dagilių
mirksėjimas gils
gels ligi Latvijos

1998.VIII.15–2001.III.10

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.43.

gal yra ratas, gal yra ratas, gal yra ratas
ratas po rato, ratas po rato, rato kvadratas
rožė išeina į seną dainą
vakaro rožė trisdešimt metų grožis Sariais
mirusis smakrą atlošia, apeina
mirusis smakras šešėlių šeriais

eglių adatos gedi
debesys plūsta būriais
borealinėn protėvių prokalbėn
visa ko priežastin dviskiemenėn
ledo litvon

2001.I.13–19

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7.

šeriuota saule, saulašare, sese, išjudinanti
šviesulius, neskęsk, kol šitaip dviese, į šlapią rudenį
skliaute, pulsuojantis visa, kas gyva, vėlyvą
džiugesį skleisk, neleisk, neatleisk, nesuskliausk, syvai

žliaukia, bėk, skubėk per stingstančias, stingamas formas
per išganingas, per norimas
geidžiamas, bėk, nekrešėk (šaukštas – į krekenas)
aptekėk telkšantį krešulį, tas aukštielninkas kresnas

ne tavo vienatinis vienišas brolis, iš bruožų
būtų Serapis, sese, bet basas, anfasas Anapiliu grožis
švelni mažalape, kur šlapia, kur laša nuo spalgenų
neatsigręžk, o prarasi, o virsi, sese, nostalgija

2000.XII.3–4

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.7.