Archyvai: Poezija

Neturiu sąskaitos banke
Neturiu namų lietuvoj ar
Ispanijoj neturiu darbo anei
Tokios galimybės kadaise turėjau
Abejotiną šlovę ją paveržė nes
Pernelyg nesistengiau turėti
Įtakingų pažįstamų gal sugulovų
Palikite mane ramybėje
Nejudinkite nesakykite
Tu gali tu galėtum galėti
Nekrutinkit manęs tai
Neišeis jums į gera
Nebus jums naudinga neapsimokės
Neatneš pelno apčiuopiamo
Neapčiuopiamo tuo labiau
Esu pakankamai gerai apčiuopiama
Čiupinėt mane dar įmanoma
Nieko daugiau eit pasivaikščiot
neapsimoka
Neatrodysiu kaip tos kurių
norėtumėt
Nelūšiu nuo laibumo greičiau iš
Girtumo per brangiai kainuosiu
Gadinsiu jums savaitgalius miegą
Reputaciją įvaizdį kam jums tie
Rūpesčiai kam tos problemos

Agnė Žagrakalytė

- kodėl nebešokat,
sidabrinis jūsų stuburas
švytėjo erškėtrožių dėkle
erškėtrožių naivumo spalva
pašaukė

- nepatiklus mano meilužis
kas vakarą uždeda antspaudą
kad ryte sutikti žinotų -
užantspauduota.
Taip mėnesiams sliuogiant
Erškėtrožėms temstant
Galiu vaikštinėti nuoga
Žiedlapiai, įauginti odoj
Šnibžda kvepiantiems patamsy

- kodėl nebedainuojat,
balso stygos suvertos iš
virpančių drugelių
erškėtuogėm tvinksinčios lūpos
rūko lašelių jautrumo

- nepatiklus mano meilužis
kas rytą sugirdo
skysto aksomo
kad nesigundytų niekas
lūpų vynais

- kodėl nebeprisileidžiat,
erškėtrožių dygumo liežuvis
subraižė paslėpsnius
dalgio švytėjimo
sidabro stuburas
pakirto kojas

- nepatiklus mano meilužis
neleidžia man būt nelaimingai
taip tad ir žiemą -
erškėtrožių dėklas
taip tad ir dieną -
mėnesienos stuburas

Agnė Žagrakalytė

purplelio sparnas vargiai buvo purpurinis
bet vario varnas skambino varpais
ir vakariniam pakrašty į klampią riną
nuskendo ežeras su atspindžiais kraupiais

Dievuliui meldės, velnio strampą tampė
iš rankų laimės žvirblio nepaleis
kaip virpa saujoj, kaip pakilti stengias
užplampins kaimo vyrai pagaliais

ir bobų burnos varstysis ant vyrių
girgždės kaip neteptos, praeivės žuvys
dainuos kaip nemunuos, skambės kaip girios
ir negirdės į žvyrą nirus šūvį

ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko
puotos, dvarus pralošęs, noko rytas
sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė
žydėjo verbos, tuokės herbų grifai

ne viską pasakiau? buvau negimęs
boružė septyntaškė, abilūpės
giedojo, lūpažiedžiai krovė žiedą, upės

iš ežero klampaus išniro, rinos supės
ant to dangaus, trupėjo runos, lūpos
jas godžiai gaudė, rijo pragarinės

2000.XI.10–27

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.125.

rašyk ant lentos, ant lietaus ar ant palių
ant palų pirmaryčio kraujo, keliauk ant namų
nelauk neatėjo Panelė Saldžiausioji į randevu
užtrauk su kroatėm mažos Marijanos posmelę

tau Adrija rėja, lietuviškai – trupinius lesk
vieninteliai veža per Ąžuolo miestą – pragaro ratai
ir vežasi viešas kiekvienas po narvą privatų
ir vežasi narvo ar tvarto ankštas dureles

į darbą, į atilsį, ateitį – darda, kur švilpia pamėgzda
apuokui tik juokas, bet vežasi – dėl visa ko
po pažasčia kulipką, vardo miražą ir vėzdą

plevėsa lietuvi, skubėk ant namų, apsikuopk
ir tavo griuvėsį privatų, ir pragarą tavo namo
gabena vieninteliai ratai per Adrijos Ąžuolo miestą

Braziūnas, Vladas. užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.

be tėvo auga
be kojų vandens bėga
lakioja debesys besparniai
raudonom ąžuolo šakom

po jom vienbalsę dzūkų ugnį
devyniaragis elnias kursto
kai aš plaukiu tą gilią upę

keliu tą akmenį iš dugno
geriu tą atmintį tą ugnį
o prisiminti negaliu

1992.XII.14-16

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.64.

mano mirusi motina žvelgia iš mano akių
kai aš sotinu savo vaikus
ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus
man aiškėja, kaip ji mane myli

jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius
susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva
upių tvankos išsenka ir kartą išdžius
mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią

dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos
bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį
pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi
regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio

nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną
užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė
jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų
mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

1995.VIII.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.77.

ak ir aš
kad kasdien regėčiau
Basanavičiaus baltą barzdą
virš savo rašomo stalo
kaip Pėteras Bàruoną regi
baruose, kur tik pjauti ir pjauti
atitolinti rytus ir vakarus
sutarytinėms gaudžiant anapus
Nemunėlio, o šiapus – lyguo

kad prilygtumėm sau – ne baimei
kad paniektumėm riziką, ribą
lig kurios dar svajoti galima

ak kaip vaistas man
skaistā Rīga!

1998.VI.28

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.148.

matysiu mirtį, mano veido senį
lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau
lyg skristų avilį apžergusi raganė
žirniauti su numirusiais ir paukščiais

kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė
nunirusi į lygumą, ištvino
žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais
regėjau knisant ir girdėjau kriuksint

matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo
nes buvo klaikiai mėlynas dangus
poetas slampinėjo atvangus

dar nenutirpusiom rankovėm mojo
jau ne kriuksėjo, į akis maurojo
kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

1995.III.28–IV.4

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.28.

prie vartų pasitiko protėvių veidai
išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki
beprotis protėvių paminklais tiki
jų nuopelnais klastojamais šventai

šlovė ir garsas simboliai ir mitai
kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų
o pavardė kurią ištarti gėda
kurčių bajorų kartai pramanytai

arkadijos menai paklusę kūnui
perkūno radvilos užgesusiai karūnai
bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį

net jeigu tai kur taikeisi panirti
tėra bergždi senų grimasų krūmai
tegu jie būna sulaikyki kirtį

1995.IV.11
Braziūnas, Vladas

Metai. - 1995. - Nr.11. - P.7.

arklys piligrimas vienuolis
jo medpadžiai klapsi ne pasagos
akis panarinęs kinkuoja
po miesto vietas nešventąsias

ir klaipo sulytas granitas
žingsnius jo ir murdo į smogą
ir šaipos absurdiškas mitas
senoji demiurgo klastotė

klajoklė klaida tavo
kliokia
šaligatvių šonkauliais kalkės
ant nugaros skliauto kuproto
sušoko nearkliškos kaltės

prarūgus drėgmė
nusipurtai
lankoj o suvirpini grindinį
atodūsis buvo ar burtai
tenai o rytojaus tik sprindis

o rūmuose šneka ir šneka
o rūmuose išmaldą duoda
arklys piligrimas apakęs
orumas ir blakės – paguoda

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.28-29.

kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus
AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas
ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau –
nemelavau tik viena: aš tai AŠ

beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs
pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės
o ko man trūksta? šitaip niekados
teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu

net kai mane pavogusi sapnuoji
dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos
jau ištarei pailsusi, paleidai
o gal ir aš? o tu? o visa kita?

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.

suskylantis, kai nori išsiaiškint
pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli
ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė
vienodai apsigauna: viskas – TU

galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti
it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis
ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų
bus tau įeiti ir apsigyventi

išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka
ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas
begyvas manyje, va šitas žiedas
neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.