taip sninga, taip šąla – šviečia
balta neskalbta
apriečia
kalną pilies
augantį balsą sapno žvėries –
jo pėdos – Vilkpėdėj
nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki
prožektoriai keterą pusto
šarvas sužvanga tuščias
kryžiuočio vėlės
atsibuski šią naktį, vilkis
tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę
Sereikiškių parko drevėj
senamiesčio gatveles
kaip spragančias žvakeles
į vienintelę magiją –
vaikų akyse:
iš Šventaragio slėnio
devyniaragis elnias
iškėlė mano Vilnių
ant septynių kalvų
1983.XI.26–1997. XII.18
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.42.