Archyvai: Poezija

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį
regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito
kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas
brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus
žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės
galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko
liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? –
Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą
po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą
žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių
Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau
varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo?
nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo
lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai
ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių
tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti
mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

1995.IV.15–1996.III.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.91.

ei
knutai uldi druskininkai
pėterai ei atsiliepkit lietpaltis užpernai
viešbuty tebegiesta latviškai upė
nunešė lieptą ąžuolinį su bitėm trūko ne
žiedo ne vaško blaškosi supeklės
ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
alu vis dzert vis pa druskai
vis um-pa-pa um-pa-pa
leišis tuteišis trumpina
kelią neria į rudenio upę
paskui karvelį ulduką
lapatai
bum

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.38.

kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė
stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai
kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės
svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios

plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai
griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti
linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės
laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas

2000.XII.2

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.8.

giminės, gentys mieliausie
mėnulio šviesa pilnoji
akmenys žemę kilnoja
tamsybių karveliai lesa

mainos šviesa į myrio
ledai akyse sublyksi
prarastą angelystę
vaikausi po balso tyrus

laikas atbėga it žiurkė
šiepiasi – šoks į veidą
kaulų jėgą ir šiurpą
į kreidą, į kreidą siurbia

baltas esu ir atleidęs
kapų patvory palaidos

1992.XII.24–1996.IV.2

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.69.

tai steigia dangų
iš vario lanko
žvaigždžių prisagsto
saules kabina

tai stiegia stogą
Dievui patogų
dvyniai žirgeliai
saulelėm vežti

su viena saule
jauna tekėsiu
į antrą saulę
žemelėn leisiuos

1994.III.29

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.97.

kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja

ligi nuvysta
lig antaninių
prikvimpa lentos

šešios ant aukšto
neišsilenksi
padėsi šaukštą
išeisi kojom

į priekį, miestui
gražiai dienojant
ir bus tau lengva

ir bus lengva tau
giesmė, ir kalnas
ne per staigus bus
kai saulė leisis

po kairei latviai
po tiesiai leišiai –
ar atvirkščiai – ten
sugulę kalbas

nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis

sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos

2000.XI.18–24

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.44-45.

teka dzūkijomis badmečiai
žemaitijos išmėtytos dedervinėm –
markapiai, krikštai
prie kopų, užpustomi vėjų
skandinavų karaliai
meldžia apginti nuo kuršių
žiemgaliai smaugia kryžiuotį
tik sėliai be pėdsako nyksta
suspėję man atiduoti
savo netikusį būdą
šešėlį kalbos – juodą marką
ar gėlą verdenę – be dugno

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. - P.45.

į tą gyvenimą atėjęs užkuriu
kas rytą jo ugnelę užkuriu
kas rytą jos patiklią žvelgsmę
jaučiu, sakyk – ir mes taip žvelgsme

kam į akis? o kas darytina
kai vėjas pro šakas saulelę ritina
kai aušros vis rečiau – dažniau vis laidos
į tą kalnelį, jaukiai ten ir laidos

prigyk, ugnele, peleną praauk: štai
žvyro žvaigždelė ant kelio – širdy – aukštai

1998.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.70.

pavasariai nebylūs, nykios kopų šaknys, drūni
smiltlendrūnės, dulkėti kuokštai, mirusie
stiebai po šaknimis, žìlos pelynų
burės, sidabrinio kiro kiaušinis, rupūžės
šešėly – vieniša nebūsima gyvybė

Tik dangūs it lavinos, švino rankų bigės, spraga
negyvybė, žalėsiai vario, lūpose
kaitra be išeities, medžiai išnyra
nuodėguliai, žvynais apėjęs, žvilgūs sąvartynai, pasiutę
taip trypia – ant lūpų nebepakrutinamų

1986.VI.21–1988.X.13

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.27.

Nebepareinu, nebeparvažiuoju, galiu tik atvažiuoti,
ir aš Pasvaly, kai man būdavo baisiai gera
arba labai negera, turėdavau kur pareiti,
tos visos vietos, kurios dabar gyvena mano eilėraščiuos,

tie visi žodžiai, kurie dar gyvena, neberanda
jau savo daiktų, ateinu aš su žodžiais, daiktai
jų nelaukia, neatpažįsta, mūsų namo kieme
ne tik šuo, jau ir žmonės įtarūs, vaikštau,

gal taikaus apvogti, pasiglemžti brangiausią jų turtą,
žalumą tėvo sodintos obels, mano išmindžiotą taką
ir taką lig mirusių malkinės, jų būsimą prisiminimą
lig negyvenimo galo, vienintelę vietą pareiti.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.19.

Juodam lange į tavo pusę
pro pinijas geltonas lempos gaubtas
kerojas ir nevysta, ir nevyksta
daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę,

mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais
nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės,
lig ryto išstovėtos, pasiilgtos
nėra tavęs nakty. Vien naktys tavyje

kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange,
mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja,
keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom
geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.24.

…prisimink mane

žiūrėjau ryto regėjime
štai su dangaus debesim
artėjo žvėris, žėrėjo
neįmanomas bepažint

o mano angelas, puolęs
į antrą ratą dangaus
išsekintas sugulovių
visos kalbos tik jom vergaus

dangų it seną rakandą
garmėn pradanginęs, nudanginęs
ženki į mano pragarus
išsivesk mane, vagį Barabą

2001.VIII.1–2

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.30.