Archyvai: Poezija

mėlyna karvė plaukia per jūrą
keturi platūs ragai
vakaro mėnuo šnekina Jurgį
ką, pavargai

neturi smako? Jūrmotė gieda
kaip bitė dūzgia ramia širdim
mėlyna karvė duos pieno viedrą
varškę pavargęs, medų kabink

židiny žaliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį

akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna

2000.VIII.7

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.18.

aš išeičiau ant kalno
pažiūrėčiau į jūrą
paklausyčiau, gal kalba
ko taip šalta ir liūdna

lyg lietuvės dainuotų
kur nepateka saulė
pusę metų, lyg nuotrauka
kur kiekvienas – nesavas

tarp savų, o išdavusių
pragaištingas metalas
gaila ėmusių, davusių
vienas varganas galas

begalinėse plynėse
sniegą pusto ar smėlį
bangos kilsta krūtinėse
– ak, dangaus žydrumėli

Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.72.

upių vardais meldeis, surukusių sodžių
praeities–ateities nutrūkusia sueitim
nėra čia jokių vertybių
išskyrus klajoklių kapines, godžios

dūlėsių dulkės gyvom akim
išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų
žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas
Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs

iš poezijos šventės, nebūna
poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną
ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus

lijo nutrūkusių upių vardais, kai
žarijom rašei ant dangaus, meldeisi
tekantis taškas buvai, ne linija

1999.V.31–VI.6

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.14.

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko
kaljaną, leidžia dūmus
per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas
Radauskas kaip rožių krūme
baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys
liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus
ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis
vyšnių šampūnas
su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė
vartosena rodo, turim
įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim
alkūnėm
stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai
duosis per akmenis, dunūs
dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios
nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno
patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos
laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

2000.IV.12–VII.1

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.9.

apie Vilnių susispiečia kalvos
galvos ritasi arčiau ugnies
piliakalnio skyle, šulinie
ką, tavin sukritę, šunes kalbas

mano sutirštėjusie sapnai
kaukia į mėnulį mano pražuvą
kiaurą nulį, o ne naują pradžią
iš gyvenimo į gyvenai

Dieve, duoki mirti, ne pražūti
duoki viltį, skiltį jos mažutę
kad nebausi amžinu išnykimu

piliakalnio dūmlaužiai į dangų
kyla ar pas pilį susirango
kaip šunytis žilas prie namų

1995.IV.6

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.92.

cūka! cūka! ispaniškoj Rucavoj
betono maišyklė sukas
krioguodama nei motininė
jauni eilėje prie degtinės
po obelim – senukai

per Latviją nei per Lietuvą
rusiškai ūžia ikaras
kopūstų mėlynos gūžės
vienišas gužas
vakaras

šnekasi su baidyklėm
lyg šernas
lyg miško cūka
Rucavoj laiko maišyklė
į užpernai
pernai
įsuko mus

Rucava–Rīga, Vilnius, 1998.VII.12–18

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.149.

sangvinikas (kraujo bei vyno
rimų juvelyras) Jono Genelio
leišio (jau mirusio) viensėdyj
(Rygos pasparnėj) įsisiaučia
į myrio įdėvėtą kupranugario
vilnos kelionių yrantį pledą
kampan įsispraudžia nepajuda
minkštasuolio skrandyje sėdi
tąsomas smenga iltinį šiepia
lyg paskutinę pėdą
gintų nuo giltinės

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.35.

Kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios,
bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą:
pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna,
nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos,

tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis
po kojomis bėga, tik dūla
kalnynai į žvirgždą, ten lysvės
nesukasi, vagos neišversi – bergždynas,

net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė,
pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta,
kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą
iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės.

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.29.

vakar vakare mačiau mėnulį
kūdikėlį ketvirtos dienos
gulintį ant svyrančios briaunos
gryčios stogo, juodo ir didžiulio

žvaigždės cypė šokamos ratu
kūdikėlis it chirurgo peilis
buvo sklidinas beribės meilės
jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų

kūdikėlio blyškiame veide
dar nespėjau įžiūrėti kaukės
bet pilkėjo juodulys ir niaukės
visata keista ar pakeista

nebebuvo aišku, ar karalių
rituališkai kankins ir nužudys
ar tik žais širdis pasaulio galią
kol užeis profanas rytmetys

Braziūnas, Vladas, Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998.

senis nusilenkė žemei
ir nieko daugiau nepasakė

tako boružė ieškojo
karštam griovely krūtų

kraujo pritryškusi bruknė
į aukso obuolį sirpo

papjovė, nulupo, vidurius
kaulus sudegino, mėsą

jaučio, visiškai juodo
išgelbėtų sembą nuo lenkų

paskerdė, svilino, valė
išpjovė spenius ir į jūrą

kartojo kaip gulė ir kėlė
broliai dievu jį išrinko

senis nusilenkė žemei
ir seniui atėmė žadą

pasaulis graudus, netikras
it mylimosios raukšlės

1995.IV.7–9

Braziūnas Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.31.

danguje kopinėja bažnyčių varpai ir senobinės rylos
ritas raudonais stogais jų nostalgiškos saldžios melodijos
jodau, sapnuojantis klerkas, nusenusį dviratį
pro kaštonų ir kėnių eiles, pro regėjimų sodinius

voras lipa voratinklio giją ir išlipa laisvę
žvilgsnio švytintys pirštai glosto ąsotį:
tu pamiršai, kas esi iš tikrųjų, palaistyk
runą ir augalą, dulkės šešėlį, besotę

išaugtinę nuspuogusią paauglio svają
atminimų albumo geltoną leliją, levandą
suokia devyniasdešimt devynios dausų kanarėlės pas Svalią
brenda Milašius žolynais – vienintelės savo neranda

žengia šventoriaus kapelių varpai krištoliniai padange,
juodai apsirengę
plaukia dunojus giesmių pasiūbuodami tartum irkluotų
susivarto pakojy ir meiliai sapnan įsirango
sfinksai ir liūtai, nušokę nuo vartų, ugnim karūnuotų

ir bėgioja prie žalio fontano, jo vandeniu žaidžia
laka dangų, raudoną ir baltą – drumsta albinosės akis
nes nėra priežasties: ir varpai, ir lelijos, ir žaizdos
verias Dievui ir sau, jiem nė motais,
kaip eilėraštis juos apsakys

1990.VIII.7–1996.IV.7 (Velykos)

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai . - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.42.