10 000 straipsnių
sode, kur pasakei sudie
serbentas šlaistosi rūgštus
kai išgabens, kryžmai sudės
rankas, parpuolęs išbučiuos
toks baltas, angelo balsu
į dangų šauks iš apačios
per girią garsas atsiduos
gražus išaugs lig debesų
žili kaimynai apsėduos
giedos ir negalvos, aisu
sode, kur pasakei sudie
pridėjus ranką prie širdies
1999.IV.27–IX.23
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.29.
Sonetas atsilikęs nuo vainiko
be paso be tėvų gimimo vietos
o gali būt – nebuvęs net pradėtas
gal tik per sapną sąmonėn įniko
kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus
lyg motina pašauktų į namus
kai paskutinę rytmečio akimirką
prisimeni – mirties akivalką
pasaulis temsta motinos vardu
pasaulis paskutinį žodį gargia
ir tu jau nebe tu soneto verge
dabar pasaulis mėto jus abu
dabar nebepaliekate pėdų
dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia
Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29–VII.13
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.30.
Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo
nei pratiso juoko
mes atpratę nuo šūvių
atpratę nuo kruvino pokario
mūsų nemigų vaikiškų baimių
šešėliai per dieną
prie šventųjų paveikslų įtrūkusių
lempų prie veidrodžių sėlina
rašalo dėmės ant lapo
ne plečiasi rožė prie atlapo
nuskalbtų marškinių šienapjūtės
ne dūžtantis stiklas ne prakaito
pratisas riksmas ne juokas užkimęs
bekraujis beviltiškas noksta laukimas
nevaikiškų baimių šešėliai plakas
nakčiai pritrūksta kvapo
ant ratų kupė kely
iš tūkstančių liekam – keli
nuo pokario šūvių atpratę
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P.15.
susidvejinęs baras
Baruonas ir Baranauskas
lekia Saulės žirgeliais
kelio neklausia
neria į Didžiąją upę –
Strazdas ant lydžio tupi
mėlynas kaip kranklys
žėrintis gyvulys
strazdanom apsitaškęs
žiūri į vieną tašką
virš rašmenio mano kreivo
paskiau – galvelę pakraipo
1998.VI.24–1999.X.28
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.41.
laukai plytėjo plyni
ir daug buvo vietos vėjam
aidėjo vėjai šulny
ir dienos ilgėjo
žemė kaip šunio skūra
skambi, ir skambios viršūnės
kybo ramiam vakare
andai paleistas šūvis
2000.IX.21
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.26.
kuprūs keliai suplūktiniai
užaugo pelynais ir tuopom
sniegenų pulkas nuskynė
bemiegį palangės šermukšnį
kas taip išklaipė šakas
kas taip iškreivojo kamienus
atsiknojo žievė, atitokau
pačiam debesų žydėjime
visa ne čia, ne aukštai
ne degančiam sniegenos skrydy
amžiną ačiū tai
kuria po mirties išvydau
1992.X.19–XII.17
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.50.
tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas
taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai
vis prasilenkiantys ties vienu klausimu
nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas
mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus
vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis
sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę
per atspindį lange mane dar tebematančią:
rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį
rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja
puspenkto posmo vien tik banalybių
taip geliančių, kad atiduočiau viską
už mielą, už svajonių karalaitę
nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų
diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai
ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos
Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.12.
šilkinis peilis, varno sparnas varsto
dangaus lapus, va pjaustė
Jurga Krišjanio dainas, jų penktą tomą
tą, sergstimą vėlių ir laiko močių
guldau prie Juškų, prie šviežrūgės
duonos kalnelio, prie duonriekio, lengva
gulėt suartoj, ant kranto, raudei
šilkinei slysčiojant pašaknėmis
Jurja, rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk, ris-
kis nuo to kalnelio, lygauk per lygumas, šviesi naktis, pra-
sivėrus, žvėrys rausvais liežuviais
žuvys išeis su varnais kupoliaut, jau
saulelė vėl, vėlės vėlinas, sustok, lauk
jos palauks, laikas paliaus, leis
skleistis, leipt, bet dainą pabaigt aukštais
dideliais balsais, baltas gaus – din – dan-
gaus laukas –
platyn – –
platyn – –
2000.XI.28–29
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.42.
špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos
inkiluos – galingiausieji man
užtarytojai mano žaismė
pirmučiausia – sielos pusiau-
svyruonėjančios žvakės su sna-
po vaškuolėm dagtelėm, taš-
kuotos mažybinės povos su
perlų vainikais ir aukso žie-
dais ant kojelių – pagaus ir
nurinks ne iš tikro, numaus
ne iš tikro, tik taip pasakyta
dainoj, tai svajota
tai visko – iš nieko – ir būta
1998.VIII.8–2000.VII.30
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.49.
Inesei Zanderei
kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės
nunoksta ir bliūkšta po kojų krituolės švendrynuose
kryžių dienoj dzūkių kregždės skandinas tiesiausiai
neria į paukščių dausas kur baltramiejaus varlyčiai
užgytom gerklėm lauks išganytojo zieduonio kregždės
kregžda galugerkly mėlyno šlynžemio dugno vimdo mi-
rėsį – gėrėsies dailidės namdario darbu tavimi dėtas
gėrėčiaus ir aš neužkalk neužmūryk manęs aklinai aš
buvėjas mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm lipdyto ant
nepasiekiamos didžio kalėjimo sienos per vasarą kai
inesė rašė dvi, ei! eilutes kas pratęs?
kalėjimo
mažyčio kalėjimo mėlynom seilėm
ir aš neužkalk neužmūryk manęs
dailidės namdario
galugerkly mėlyno šlynžemio dugno
lauks išganytojo
į paukščių dausas kur baltramiejaus
dzūkių kregždės skandinas po kojų
kapas bažnyčios rūsy akmeninis ir tuščios žvaigždės
nunoksta ir bliūkšta krituolės švendrynuose
kryžių dienoj tiesiausiai
neria varlyčiai
užgytom gerklėm zieduonio kregždės
kregžda vimdo mi-
rėsį gėrėsies darbu tavim dėtas
gėrėčiaus aklinai aš
buvėjas lipdyto ant
nepasiekiamos didžio sienos per vasarą kai
inesei namą rentei su kiaurų kregždrodėlių langelėm
Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P.35.
šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė,
tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per
pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už
langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus-
tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas
paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos
jų suknios, retai besapnuojamos, šnera
švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų
2002.I.7
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.137.
seklyčioj – gėlės ir atgailos
pirmoji karta nuo Žalgirio
bajorų, majorų – peklos
iš kur paimsi tiek valgymų
ugnis per žiemą paseno
paseno per žiemą vandenys
duona mūsų visų dienų
supuolus ir nusigandusi
šienas po balta staltiese
nuo Vytauto kario riešo
valdysi? ar tik suskaldysi
tylėsi? – vis tiek gailėsies
balsta balsas – sniegai
išakijusių kaulų sengirės
auksasidabrės – o kaip
be pelenų rusensime
tamsą laimins šviesa tiršta
šviesą laimins tamsa – tylės
bliauna gėriuko galva nukirsta
be balso – krauju iš gerklės
2000.II.14–III.5
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.15.