Poezija • Poezija

tai, ką vadinam poezija

Teksto dydis: +1, +2, normalus

tā, ko mēs saucam par dzeju
Pēters Brūveris

kokią rožę ar grožę griozdini
kuo išblyškusią šersi chimerą
sukalbėtum betikslį rožinį
už rijūną ir vyno gėrėją

sakė, valgyk ir gerk, kas duodama
darbininkas vertas, kiek valgo
darbininkas, kuris kas duobę man
ne už stiklą ir ne už algą

šičia cenzūrinis daugtaškis (…) – nuodėmė
burnot, piktžodžiaut, bet mieliau
negu laukt iš dangaus nurodymų
ir nežinoti, kad jau

debesio baltą plūksną padrožusi
psichė, graikiškai čiauškanti siela
pasirašė šio amžiaus nuosprendį:
tā, ko mēs saucam par dzeju

1999.VII.14–2000.II.5

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.36.

Testamentas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių
sąrašuos mes nebūsim greta ar arti.
Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom,
bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti.

Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip:
mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim,
kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.27.

Tik iki Žvaigždžių

Teksto dydis: +1, +2, normalus

dainuojanti burna nepaiso burto
naktinę obelį pabaisa purto
bet grumiasi alkūnėmis naktis
ji su mumis mums nieko nenutiks

kol svetima kol sulpia mano pulsą
aš tavo būsiu kai manin atgulsi
kai žemėn lėks nurėkštas obuolys
burna tylės bet rėkčios nebylys:

jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų
kas grįžo į namus – dangus prarijo
kas netikėjo tas ant lauko nuogo
klaikiom akim supančioto apuoko

tai miestas svetimus garsus sugėręs
jo sielos ežere prigėrė žvėrys
krantuos gyvena kirminai dulkėti
o visa kuo turiu šventai tikėti

pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo
kur atgailauju kaltinu meldžiu
kur kapas naujas po senu medžiu

bet jau naktis mane ištraukia – burtą
ir savo rankom obelį išpurto
mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 18-19.

turdus ericetorum!

Teksto dydis: +1, +2, normalus

prisimink… ką beveiksi dabar prisiminęs
ką tu prieisi prie svetimo vaiko, toks griozdas
nuviliojo keršulis, raišu prisimetęs, ir aptriedė strazdas
giesmininkas Šilutės mėlynėm

o nesidygėk… marškiniai balto juodvarnio
linmarkoj pūna, aprietusie žuvį, prarijusią žiedą
auksinį, brolelio nukaltą, tegali karaliui padėti
pasveikt ne gyvybės vanduo, ne teisybės, tik juokdario

juodas kraujas, prakiurusių venų tamsos
vaidinuoklis, paklausk, ko jis nori, ko laukia
tavo mėlynu Lėveniu baltas pajuodvarnis plaukė
prisimink… giesmininko apjuoktas ir vienišas toks

1999.VIII.3

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.68.

tylintys vyriai

Teksto dydis: +1, +2, normalus

girdėjau tik žemą ir aukštą garsus
tik širdį plevenančią, cypiantį nervą
buvau uždarytas į menamą narvą
šilkais jį įriš ir prieš rytą parsiųs

prie tylinčių durų, prie tykančių vyrių
virtuvinis peilis tą šilką prapjaus
dar šiltą plevenančią ašarom plaus
kapos ir išdžiaustys ant pūvančių virvių

virpės tik nuo vėjo, nuo šalčio tik stings
garuos ir pažirs mėnesėtais kristalais
ant pilko cemento, kur blaškosi pelės

aplink, vis aplink, užtinkuoti urveliai
užnuodytus trupinius lesa karveliai
ir dvesia nuo tylinčių durų per žingsnį

1999.VIII.31

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.23.

trimitas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

juodos tulžies kariuomenės būrių
ir melancholijos ankštai apstota
giliai įmiega žiedusi vaizduotė
bejėgę šukę rankoj beturiu

o buvo amfora gašlus magnato žiedas
lytėjo pirštai mėlyną glazūrą
trofėjai miršta aukso indai gūra
tik šypsos gipso galvos apžavėtos

sokrato bruto gyvulių figūrų
baltų sparnuotų alebastro liūtų
karščiuojančioj vaizduotėj užsibūta
dabar ji miega raštininkas kuria

prie šono budi jam stropus adjunktas
nužudo tropą ir išjungia jungtį
eilutę nukerta buku kirčiu

tulžys žuvininkėlis springsta kaulais
iš kaulų girios o iš šukės kalnas
atžėlė mirusių kariuomenę girdžiu

1995.IV.12-14

Metai. - 1995. - Nr.11. - P.7
Braziūnas Vladas

Be pavadinimo

Teksto dydis: +1, +2, normalus

tylos žvėris, apuostantis tave
laukinis ir nepažinus
neprijaukinamas

tvirtas, bet ne uola
mauroja, bet ne bulius
geras, bet ne tėvas

tavo širdies ruduo

2001.XI.25

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.53.

Upė

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ne išėjau iš namų –
gyvenau iš namų,
iš lekiančio debesio ežero
leidaus į Stingstančią upę.

Bet buvo netobulas šitas
mirimas, baimingas kaip aš:
o jei prisikelsiu
šiapus?

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.63.

Upytė

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip į lažą eina ir neskuba:
pakeliui ją ištiks avarija –
juodas skystis trykš kapiliarais –
upės, dirvos ir ežero sąsmauka.

Kyla juodvarnis, Zieduonio kuoklėmis
paskambėdamas, kyla iš klampupio,
iš negyvo, naminio, bet amsinčio
dar šunelio – vaikystės vaiduoklinio.

Iš aukštapelkės nuteka pertekis
vandenų, iš už gūbrio: nežino:
šviečia aklo kačiuko auksinės
plačios akys, o lydi jas – perpykę:

plaukti, šokti Upytę? – ištvino lyg upė,
susisuko verpetai verpetuos ir niekur nebeskuba:
buvo upė, ir ežeras buvo, o spazminė sąsmauka,
kapiliarai juodi – lyg žibutė, prigėrusi tušo.

1998.XI.2–11

Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują: Eilėraščiai su datomis. - Vilnius: Vaga, 1989. - P.160.

Iš dangaus ar iš žemės gelmių
pasipils peleninis vanduo,
atšniokštuos ir užtrokš
susigėręs miestelio kempinėn,
ir supuls kaip supuola į akmenį vėl
atitirpęs akmuo,
nes lava – vien tik laikinas
laiko pavidalas,
vien prie godulio griaučių
pažirę auksiniai: išmok
tu mane tartum vandenio lašą juodoj
dykumoj – atgaivingą ir didelį:

liūtis praūžė ir mirė, likau
vienintelis lašas, langinės
kregždutės snapu nuraškytas:

uolus fotografas Vezuvijus
vaikišką žaidžia žaidimą: Sustink!
sustinkite, upės ir ašaros,
valty Kėlėjo išlietos,
sustinkite, zvimbusios kulkos,
didvyrių skeletuos,
pulkai pajaunių, būriai pakasynų
puotautojų, kėlę
midaus bokalus už nebūtą,
už būsimą laimę, vaikai
Ubagyno kieme, kokios tobulos mūsų
kavonės: nė vienas
seniai nebematomas,
nesusapnuojamas, rėkia:
nušoviau, jau kriski, nušoviau,
gulėk, nesujudinki kadro!

ateis su kapų šluotelytėm, apšluos
ir nulies tavo formą iš gipso,
kur urzgia po kojom
ir smegduobėm verias: Sustink!

sustink įsitvėręs į kraštą
kalkėjančių gyslų spyruoklėm,
į kalbą, į raštą –
jis vienas tave ir temoka,

jis vienas vienintelis lašas,
langinėms iš karščio nusvirus,
suskilusiom plaštakom siek ir kabinkis,
klabenki, ir bus pradarytos
kalkėjančios gyslos,
skubėki, kol šniokščia,
skubėki, kol šniokščia
akmuo.

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.64-65.

Vaišelka

Teksto dydis: +1, +2, normalus

ir raidžių rašto demonai tie patys
iš Graikijos, kaip Mindaugo sūnus
ir mano sapnas niekaip nesugrįžta
stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia
vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt

klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis
girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės
ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę
sūnus negrįžta, demonai tie patys
klausytis ir girdėt, ateina kelias
atadūluojant kuopai per mares:

tai grįžta iš karės
saulelės vakarės
kraujais aprasojęs
o koja baltoji
prie tyminio balno

1998.VII.6-XI.24

Braziūnas, Vladas. ant balto dugno: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.115.

vaivorykštė ant seno sodo

Teksto dydis: +1, +2, normalus

sultingos tingios seno sodo šakos
su mirusių šventųjų aureolėm
nuo bodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas
minkštam šaknytam seno sodo guoly

kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję
kokie juos lanko ateities regėjimai
kas esam mes, kas buvom, būsim – kas
kuriuos sumes į ugnį kaip šakas

ruduo ugninis – paskutinės žinios
šaknis vanduo užeina geležinis
ir šnypščia vienas kitą išpažinę

ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly
po amžinojo sodo aureolėm
žydėjimas mus siaučia rudeninis

1985.VI.29

Braziūnas V. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1998. - P.10.