10 000 straipsnių
Rumšiškių metrikų knygoje 1688 metais seno žmogaus
virpančia ranka net vardai užrašyti ne taip
kaip jam liepta – lietuviškai, kas tas žmogus
kaip gyveno, kur begyvena jo siela, kreivai
išaugusiam medy ar nepaklusniame žmoguje
iš niekur į niekur, tylios žydinčios laidotuvės
nė vieno pažįstamo veido, jauku:
Ona Sikmantaicia, Jokubas Mackunas, Matiosus Kuznawckas
Braziūnas V. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - V.: Vaga, 1993. - P.92.
ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis
ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai
trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs
draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais
svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi
ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé
smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta-
verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie
Budmerice, 2002.VI.2–Fabijoniškės, 2002.VI.7
Literatūra ir menas. - 2002. - Lapkr. 8. - P.3.
iš kur tas alyvinis rūkas
rūke skudučiuojantis panas
pro rūką boluojančios stupos
raudoni malūnai maldų
jau baigės vidurnaktis, baigės
ir lyrikos žiaudrios glamonės
iš kur tie pavargusie žmonės
prabudę stoty svetimoj
po savo rūdijančių kaulų
našta susilenkę jie slenka
rankas jiem surišo ir, kiaurą
valtelę davę, paleido
1993.I.17–1996.IV.7 (Velykos)
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.55.
yra asmuo, iškilęs iš minios
liūdesyje paskendęs laivas, ilgo sielvarto
mirtis galioja, karalystė baigias
išniekinta Tarkvinijaus sūnaus
ichtiofagų dovanos, pelė
varlė ir paukštė, penketas strėlių
Smuglevičius ir Vilniaus akvarelės
paveikslų reportažai, galimybė
vienam pakeist istoriją ir laisvę
suteikt utopiniam valstiečiui
dvaro varlei, pelei
galybę Galijoto, skito šalmą
ar etiopo lanką: skrenda – šauk
pasirinkai: baltieji nugali ir žūsta
kaip lydžio pilvas minkštas žirgo kaklas
apsikabink minios fone, pasirinkimas
akis ir šnervė, prisigėrus smėlio
ir rudo kraujo, Radvilos žmona
it pupų pėdas, tik krūtis išsprūdus
maitina iš taurės svajonių peslį
trinitorių šventasis Kajetonai
padaugink duonos
2000.IV.7–12
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.22.
kur upės žiomenys – pilis
Europos vieškelius prilis
staigių krantų atragiuose
suplūs nepaklusni dvasia
dvi upės apteka aplink
aplenk ir atsaką atmink
terasos – godulio kapai
šventasai, nuodėme tapai
šarvai ir kryžiai, bet klasta
juos kryžmina Neries brasta
ir per ledynmečių girias
jų krikštą varo į marias
ir gema miesto branduolys
jan senas Viešpats teužklys
vaikelį perneški krantan
ir amžiams patikėki – man
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 13-14.
praeitis praeis žeme
šitą eiseną nebylią
nepataisomą vergiją
rūsčialapės mano girios
šneka mirusia tarme
vis minėdamos mane
juodą mano gyslų gaisrą
kur pirmykštės dvasios švaistos
tarp aklystės ir pašvaistės
ji šalta ir svetima
ji išalkino mane
ir mana mane penėjo
ir tą vaizdą įkalbėjo
paskutiniam tamsume:
už Jeruzalės – laukai
ir keliai, kur grįžta keliais
ir alyvžalės ugnelės
švytuliuoja pakrikai
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 14-15.
spindinti mėnulio molija
mums akis užtvindė kelyje
kėlėme ir gulėme – į ją
atsidūrėme ties praraja
apie kokį paukštį, kokį žvėrį
akys žėri – ką kalba sutvėrė
tarė atvirai – liūdna šneka
tavo aitvarai suneš ne ką
kalvariją – kalvomis nulyja
ak tave į tavo Aukštaitiją
kas alsavo tavyje, atgyja
iš molijos virsta į leliją
pasigirsta: mirštantys tarp pirštų
košia tartum alų rūką tirštą
apsivalo rūpesčiais, numiršta
tavo rūsčią valandą pamiršta
tu dedi leliją jiem po kojų
jie kely –
ko neturi –
aukoji
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 15-16.
Algirdui Verbai
Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas
neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje
taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias
arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija
lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia
klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies
geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą
geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies
žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą
stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj
tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas
apvainikuotas žolių kupolinių sienojas
klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą
kupolio rože tai vasaros grožis ūmus
skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila
mano vienintelį kupolą ir užrakina namus
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 16-17.
visa, kas bus, – neklaidinga kaip sapnas
tegu ir klaidžiausias, vis krenta
dantys ir krenta: prarasi, vis sako
tėvus, iškeliavusius andai
Dievopi, – ne apie tą, kurs iš žydro baseino
įsisiautęs žydran chalatan
žengia žalian aikštynan, –
žydra, žydra ir žalia
tik apie tą, kur Aukštaičiuos
stalgų, tarp jungų ir jaučių
kur Žemaičiuos su medsėdžiais
žvalgos, gal jūrą nujaučia
2000.II.20–28
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.17.
Gintarui Beresnevičiui
neik su velniu medžiot, apsiverkusio zuikio Rygoj neparduosi
bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts
ir neiki, vaikeli, tamson, subadys tave zuikis raguotas
ne zuikis, babut, toks jau senas Silvanas, dabar tik pajuodrūka
juokis ir duokis, taboką smardink ar kaliošo
padą uždegęs, nešūkauk, neprisišauk ant galvos
tai iš jos, jau žilos, į dausas atsilošusios, lošia
jau paskutiniai laisvūnai, jie dūmlaužių dūmuos užtrokš
duobias į vidų sienojai senosios suklypusios gryčios
koks šiltakraujis, iš vilkduobės galvą iškišęs
benusijuoks į akis, vėl su velniu medžiot išsiruoš
matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios
stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios
gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros
2000.VIII.22
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. - P.37.
Laimingas vakaras!
Ir be Tavęs tarytum SU TAVIM.
Ne artume gyvena Meilė: nežinau, kas kitas nematomas žiūrėtų į mane...
Atvažiavo pro šiloją
Du ežiukai Puk ir Pus,
Susikrovė į mašiną
Seno jovaro lapus.
Tū tū tū!-
Pro ančių pliažą-
Du ežiukai Puk ir Pus
Į namus mamytei veža
Seno jovaro lapus.
Parvažiavo į šiloją
Du ežiukai Puk ir Pus,
Vaivorinėn lovon kloja
Seno jovaro lapus.
-Gulk, mamyte, tu pavargus!
Du ežiukai Puk ir Pus
Tau, mamyte, vežė margus
Seno jovaro lapus.
M.Vainilaitis