10 000 straipsnių
Nebūna tamsos amžinos,
Ir tobėl visuomet aš sakau -
Aš sakau, kad yra
Net skausmo gelmėj atviri langai,
Atverti langai.
Ir yra pasauly svajonė gyva,
Ir švelni ranka ištiesta,
Ir akys atidžios,
Ir kitiems atiduotas gyvenimas.
Draugė
Sakau Tau, kai renkiesi ką nors
reikia eiti iki galo
prieš renkantis
reikia žinoti, ko nori
ką darai
per daug nusivylimų
pabėgimų
atsisakymų
per daug "taip, taip, taip"
bet nėra nė vieno tikro TAIP
vieno ir visada kartojamo "taip"
kartais - pro sukąstus dantis
pakartoti "taip"
kartais prisispaudus prie jo
reikia laikytis
kartais - nešti kaip lobį
per tamsą
toks "taip" ir toks "ne"
iki galo
vadinamas tikėjimu
tikėjimu tuo, ką pasirinkai
A. de Mello
Mano Meile, jau seniai baltas sapnas
giedojo man giesmę. Aš buvau maža,
maža ir laukiau Tavęs, mano Meile.
Kol sapnai dar many, kol many
ta šviesa, kuri sklinda iš Tavo
akių, aš šnabždu vienui viena:
mano Meile, mes dviese.
Jei delnu galėsi išgąsdinti liūdesį,
jei galėsi paguosti žodžiu, prikelti
žvilgsniu, jei kūnu galėsi pakelt
lig dangaus, visų pirma išgydyk mane
nuo vienatvės.
Mažuti, kur esi, kad tyla apgyvendinti
žmonės, sulipę ant postamentų, diktuoja
mokslą mylėti. Mažuti, aš
Tave apkabinsiu ir viskas jau bus Tavyje.
Vien savęs aš nenoriu mylėti.
R.Danytė
O kažkur man skirtos
dilgėlės ir viksvos
ilgisi manęs.
Kažkur ir mano paukštis
čiulba savo dainą.
Ten kažkur man - viskas,
kur vabzdžiai drąsiausi,
o žvėreliai - baukštūs.
Ten yra pasaulis,
į kurį ateisiu,
kuriame paklusiu,
kai mane pašauks
tie, kurių nėra jau,
tie, kurie jau teisūs
ir kurių, tikriausiai,
dar labai nedaug...
R.Danytė
Kai Tu mane stebi,
lyg ta balandė,
pakėlusi sparnus,
jaučiuosi pakiliai,
ir aplinka,
atrodžiusi blanki,
įgyja prasmę,
kurios dar neseniai,
įtempusi mintis,
geriausiais norais degdama,
nepajėgiau suprasti.
Kai Tu mane stebi,
aš horizonte vėl
regiu pakeltą baltą burę,
žuvėdra mosteli
lengvais vilčių sparnais
ir nulekia toli...
E.Rapkauskienė
Ligi švintant
tik kelios frazės
Ligi švintant
tik taurės dvi
Keistos mintys
kaip jaunos rasos
rieda veidu ilgesys
Teka saulė
nubėga medžiais
geidulingas virpulys
Tavo lūpų
kol nesurasiu
manyje keros naktis
Sklaidos rūkas
nėra prasmės
mintyse bučiuot Tave
Naują kelią
į naują vakarą
greit nulems
nauja diena
"Merlin"
Kada mūsų paukščiai -
paskutinį kartą sode pailsėję -
kažkur į savo vasarą išlėks
ir nebegrįš,
kada mūsų medžiai -
paskutinį lapą vėjui atidavę -
šakas nulenkę - atsidusę tyliai -
daugiau nebeišsprogs,
kada mūsų dangus -
už vieną apsiniaukusią minutę
mokėjęs atsilyginti keliom giedros minutėm -
apsiniauks ir neprašvis,
tada dar kartą -
suklaupę vienas priešais kitą -
tyliai ar balsu - lyg maldą pakartokime
pačius geriausius žodžius,
kuriuos mes esam
viens kitam pasakę.
J.Mačiukevičius
Aš
nežino-
jau, kodėl du
žmonės tyli, kada
pasaulyje tiek žodžių
įvairiausių?
Ir
mes abu
per naktį pra-
sėdėjom, besiklau-
sydami gražios tylos.
Da-
bar ži-
nau, kodėl du
žmonės tyli: kiek-
vienas žodis turi savo
širdį, kiekvienas žodis tu-
ri savo mirtį. O tai suprasti ga-
li-
ma
ne kal-
bant –
tylint.
J.Mačiukevičius
Mažame mažame arime veda arklį žmogus.
O virš jo toks dangus, kad atrodo paskęsti galėtum.
Ir sustoja žmogus. Ir prabyla į žmogų dangus -
Žemė godžiai alsuoja ir sugeria lietų.
Tai ruduo. Tai tik lapais pavirtę šilai.
Ir žilai puošias galvos. O upių vanduo
Nusidažo nuo lapų kritimo žaliai.
Žalią spalvą numetęs ateina ruduo.
Mažame mažame arime veda arklį žmogus.
O virš jo toks dangus... Tu žvelgi į tą žmogų.
Ir regi, kaip jo sieloje skleidžias dangus,
Kai pakilti paukščiu ir giedot jis išmoko.
R.Danys