Mokslo sritys

Kas tu esi savo mylimam žmogui - policininkas, juokdarys, princas ar kankinys? Psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Sternbergas aiškina, kaip galima pritaikyti savo „meilės istoriją” ieškant idealaus partnerio. Kodėl vienos poros gyvena ilgai ir laimingai, o kitos persekiojamos ir nelaimingos kaip Romeo ir Džiuljeta? Kodėl atrodo, kad kai kuriems lemta kartoti tas pačias klaidas, tą patį scenarijų tik vis su kitais žmonėmis ir kitoje vietoje? O kai kurie - suranda savo mylimąjį arba mylimąją ir iki senatvės džiaugiasi vienas kitu… Psichologai visaip mėgino aiškinti meilės paslaptis. Jie sukūrė įvairių teorijų, bet nė viena jų išsamiai neatsako, kas yra meilė.

Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius, sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė pasąmonės išraiška. Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai domina entomologus.

Daugelis meditaciją supranta kaip kažką “ypatingo”, kas neprieinama visiems žmonėms. Kai kurie mokslininkai meditaciją skirsto į “Rytietiškąją” ir “Vakarietiškąją”, bet įvairių meditacijos formų esmė ta pati - meditacija prieinama kiekvienam ir tai yra būdas įsigilinti į dabarties akimirką bei pajusti gyvenimo grožį.
Iš tikrųjų, norint išmokti medituoti, beveik nieko nereikia daryti. Tai labai natūralu. Pabandykite patys. Tiesiog patogiai atsisėskite, išsitieskite ir įkvėpkite… Dabar įkvėpkite dar kartą… Ir dar… Atkreipkite dėmesį į kvėpavimą. Nukreipkite dėmesį kitur… Vėl į kvėpavimą… Ir vėl kitur… Pastebėję, kad išsiblaškėte, grįžkite prie kvėpavimo…

Aš kiek paanalizavau mūsų sapnų gyvenimo kilmę ir ištakas, nes sapnai yra toji dirva, iš kurios pirmiausia išauga daugelis simbolių. Deja, sapnus sunku suprasti. Kaip jau esu nurodęs, sapnas visiškai nepanašus į sąmoningą pasakojimą. Kasdieniniame gyvenime kiekvienas apgalvoja, ką nori pasakyti, pasirenka įtaigiausią pasakojimo būdą ir stengiasi, kad jo pastabos būtų logiškai nuoseklios. Pavyzdžiui, išsilavinęs žmogus vengs miglotų metaforų, nes jos gali iškreipti jo mintį. Tačiau sapnų struktūra kitokia. Sapnuotoją užplūsta vaizdiniai, kurie atrodo prieštaringi ir juokingi, prarandamas normalus laiko pojūtis, o įprasti daiktai įgauna žavintį ar grėsmingą aspektą.

Harvardo verslo kolegijos psichologė R. Hewit apklausė didelių JAV kompanijų prezidentes, viceprezidentes ir stambių padalinių direktores. Jos tyrimų duomenys patikimai liudija, kad būsimos vadovės užaugo panašiose šeimose. ¾ vadovių buvo vyriausios ar vienturtės savo tėvų dukterys. Kone visos vadovės vaikystėje artimai bendravo su tėvu, kartu su juo dalyvavo pramogose, kurios paprastai laikomos vyriškomis, t. y. žvejojo, buriavo, skraidė sklandytuvu ir kt. Šių profesinę karjerą padariusių moterų ir tėvai, ir motinos turėjo aukštąjį išsilavinimą. Pažymėtina, kad motinos, kurios dažnai pačios nesiekė profesinės karjeros ir baigusios universitetą toliau mokėsi, įgydavo įvairių žinių.

Pradėjau šį esė nurodydamas skirtumą tarp ženklo ir simbolio. Ženklas visada yra mažiau nei sąvoka, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visada reiškia daugiau, negu jo akivaizdi, iš karto suvokiama prasmė. Joks genijus, atsisėdęs su plunksna ar teptuku rankoje, nesako: "Dabar aš sukursiu simbolį". Daugiau ar mažiau racionaliai minčiai, gimusiai logiškai samprotaujant ar sumanytai iš anksto kruopščiai apsvarsčius, niekas negali suteikti "simbolinės" formos. Nesvarbu, kaip fanatiškai papuoštume tokią idėją, ji vis tiek liks ženklas, susijęs su už jo slypinčia sąmoninga mintimi, o ne simbolis, kuris yra tik užuomina apie kažką, ko mes dar nežinome.

Mūsų smegenys, saugodamos mus nuo informacijos pertekliaus, dalį informacijos ištrina. Tarkime, savo garsinėje ir vaizdinėje atmintyje išlaikome ne daugiau kaip septynis - aštuonis objektus. Visus kitus mūsų psichika tiesiog „ištrina”. Turėkime tai omenyje, kai pranešame bendradarbiui faktus arba ilgą savo prašymų sąrašą… Ištrynimas būdingas ir mūsų kalbai. Draugas gali pasakyti: „atnešk… na, žinai, tą kasetę”. Jo kalba ekonomiškai „pašalina”, kokią būtent kasetę jis prašo atnešti. O Jums sunku jį suprasti. Apibendrinimas - dar viena mūsų psichikos savybė. Jos pagrindu kuriamos taisyklės, dėsningumai, sąvokos.

Visose kitose mokslo šakose yra teisėta taikyti hipotezes beasmeniams subjektams. Tačiau psichologijoje jūs neišvengiamai susiduriate su gyvenimiškais ryšiais tarp dviejų individų, kur nė iš vieno iš jų negalima atimti jo subjektyvios asmenybės ar kaip nors kitaip depersonalizuoti. Analizuotojas ir jo pacientas gali susitarti, kad žiūrės į pasirinktą problemą bešališkai ir objektyviai, bet jiems įsitraukus į diskusiją, įtraukiamos ir jų asmenybės. Šiuo požiūriu tolesnis progresas įmanomas tik pasiekus abipusį sutarimą. Ar galime ką nors objektyviai nuspręsti apie galutinį rezultatą? Tik tuomet, jei palyginsime savo išvadas su tomis normomis, kurios galioja toje socialinėje aplinkoje, kuriai priklauso individas.

Pirmiausia filtrai, pro kuriuos praeina visa informacija iš išorės, sukurti pačių mūsų nervinių ląstelių. Tai - nervinis filtras. Jis išskiria iš viso informacijos srauto penkis mažesnius - regos, pojūčių, garsų, kvapo ir skonio. Kiekviename srautelyje telpa ne visi, o tik kokie 2-3 esminiai vienetai… Mūsų sąmonę pasiekia netgi ne kiekvienos rūšies pojūčiai. Kai kurie žmonės pirmiausiai suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie tiesiog ignoruoja („ištrina”). Kiti išskiria tik pojūčius. Treti - tik garsus. Skonį ir uoslę mes ignoruojame dažniausiai, kol jų intensyvumas nepasidaro per didelis… Antra, egzistuoja socialiniai filtrai. Pagrindinis - mūsų kalba.

Jau minėjau, kad sapnai atlieka kompensacijos funkciją. Ši prielaida reiškia, kad sapnas yra normalus psichikos reiškinys, kuris pasąmonės reakcijas ir spontaniškus impulsus perduoda sąmonei. Daugelį sapnų galima aiškinti padedant pačiam sapnuotojui, kuris pateikia asociacijas ir sapno vaizdinių kontekstą, o jais remiantis, galima pažvelgti į visus jo aspektus. Šis metodas, tinka visiems paprastiems atvejams, pavyzdžiui, kai giminaitis, draugas ar pacientas papasakoja savo sapną pokalbio metu. Bet kai pasitaiko pasikartojantys ar labai emocingi sapnai, asmeninių pasakotojo asociacijų paprastai nepakanka tinkamai interpretacijai.

NLP šaknys - kalbos filosofų Alfredo Korzybskio ir Noamo Chomskio, antropologo Gregoro Batesono ir psichoanalitiko Polio Watzlawickio darbai. 8-ojo dešimtmečio pradžioje matematikas Richardas Bandleras ir lingvistas Johnas Grinderis ėmė plėtoti neurolingvistinio programavimo pagrindus. Juos domino psichoterapija - toks žmonių bendravimas, dėl kurio pakinta žmonių savijauta ir supratimas. Todėl jie pasitelkė žymiausius Amerikos psichoterapeutus - hipnozės specialistą Miltoną Ericksoną, šeimos psichoterapeutę Virginiją Satir ir geštalto terapijos kūrėją Fritzą Perlsą. Nuo tada NLP prasiskverbė ir į mediciną, ir į psichologiją, ir į vadybą.

Tai, ką mes vadiname civilizuota sąmone, tvirtai atsiriboja nuo pagrindinių instinktų. Bet tie instinktai neišnyko. Jie tik prarado ryšį su mūsų sąmone ir yra priversti pasireikšti netiesiogiai - fiziniais neurozių simptomais ir kitais įvairiais netikėtumais, pavyzdžiui, nepaaiškinamomis nuotaikomis, netikėtu užmiršimu ar kalbos klaidomis. Žmogus nori tikėti esąs savo sielos šeimininkas. Bet jis negali kontroliuoti savo nuotaikų ir emocijų, jis negali suvokti begalinės daugybės slaptų kelių ir būdų, kuriais pasąmonės veiksniai įsiskverbia į jo gyvenimo tvarką ir sprendimus, taigi, negali būti ir paties savęs šeimininkas. Pasąmonės faktorių egzistavimą sąlygoja archetipų autonomija.