Meilės istorijos

Kas tu esi savo mylimam žmogui – policininkas, juokdarys, princas ar kankinys? Psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Sternbergas aiškina, kaip galima pritaikyti savo „meilės istoriją” ieškant idealaus partnerio.

Kodėl vienos poros gyvena ilgai ir laimingai, o kitos persekiojamos ir nelaimingos kaip Romeo ir Džiuljeta? Kodėl atrodo, kad kai kuriems lemta kartoti tas pačias klaidas, tą patį scenarijų tik vis su kitais žmonėmis ir kitoje vietoje? O kai kurie – suranda savo mylimąjį arba mylimąją ir iki senatvės džiaugiasi vienas kitu…

Psichologai visaip mėgino aiškinti meilės paslaptis. Jie sukūrė įvairių teorijų, bet nė viena jų išsamiai neatsako, kas yra meilė. Žinoma, jau nustatyti tam tikri įsimylėjimo dėsningumai. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus santykiuose remiasi savo paties sukurta “meilės istorija”. Meilės istorija – tai įsivaizdavimai ir įsitikinimai apie tai, kas yra meilė, kaip reikia mylėti, kaip turėtum būti mylimas ir panašiai. Meilės istorijas žmonės pradeda „kurti” dar vaikystėje. Laimė, jei meilės istorija neleidžia būti laimingu, ją galima sukurti iš naujo.

Psichologo R. J. Sternberg teigimu, meilę sudaro trys elementai: artumas, aistra ir įsipareigojimas. Stipriai meilei reikia visų trijų elementų. Tačiau kas daro žmogų būtent tokio tipo įsimylėjėliu, koks jis yra? Ir kas jį traukia prie kito, būtent atitinkamo tipo žmogaus?

Meilės apibūdinimai

Psichologas R. J. Sternberg dešimt metų stebėjo ir tyrė šimtus porų. Jo tyrimų rezultatai parodė, kad žmonės meilę apibūdina įvairiai, ir meilės apibūdinimas atskleidžia žmogaus įsitikinimus apie meilę, arba meilės istoriją. Pavyzdžiui, jeigu jūs pritariate teiginiui, kad „artimi santykiai yra tarsi gera partnerystė”, jūsų meilės istorija – tai “verslininko” istorija. O jeigu manote, kad jums patrauklus partneris, kuris truputį baugina, jūsų istoriją R. J. Sternberg pavadintų “siaubo” istorija.

Suderinamumas

Artimesnė poros draugystė paprastai prasideda nuo fizinio potraukio ir bendrų interesų ar vertybių. Tačiau ilgainiui pora gali pastebėti, kad jų draugystei kažko trūksta. Tas „kažkas” – istorijų suderinamumas. Pora, kurios istorijos nesutampa, yra lyg du aktoriai, vienoje scenoje atliekantys vaidmenis iš skirtingų spektaklių – iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti tinkami, bet iš tiesų jiems trūksta suderinamumo. Būtent todėl poros, kurios, atrodytų, turėtų puikiausiai sutarti, dažnai pykstasi, o tos, kurios, rodos, pasmerktos iširti, gali ilgai ir laimingai gyventi. Du žmonės gali turėti vienodą požiūrį į gyvenimą, bet jei ji svajoja būti lepinama ir garbinama kaip princesė, o jam reikia praktiškos “bitės darbininkės”, jų ryšys negali labai ilgai trukti. Ir atvirkščiai, du žmonės, kurie savo draugams atrodytų absoliučiai nesuderinami, nes nuolat ginčijasi, gali ilgai gyventi kartu, nes bendras “išsiaiškinimo” poreikis palaiko jų meilę. Taigi svarbiausia yra tai, ar sutampa abiejų partnerių istorijos. Norėdami pakeisti savo nelaimingos meilės scenarijų, turime įsigilinti į savo meilės istoriją, ieškoti žmogaus, kurio istorija tiktų į porą mūsiškei, ir atmesti tas, kurios yra nedera prie mūsų.

Kaip formuojasi meilės istorija?

Požiūris į meilę priklauso nuo vaikystės patyrimo, tėvų santykių, taip pat jam daro įtaką filmai, knygos, televizijos laidos. Vėliau pats žmogus siekia įgyvendinti savo meilės teoriją. Remdamasis 1990-aisiais metais atliktomis apklausomis, kuriose moksleiviai turėjo aprašyti savo meilės idealus ir lūkesčius, R. J. Sternberg išskyrė net 25 tipų meilės istorijas, o 1995-aisiais jis atrinko populiariausias.

Populiariausios meilės istorijos

Tarp populiariausių buvo kelionės istorija („Manau, kad pradėti naujus santykius – tarsi leistis į naują kelionę, kuri bus įdomi ir kupina išbandymų”), sodininko istorija („Manau, kad bet kokie santykiai, palikti be priežiūros, ilgai netrunka”) ir humoristinė istorija („Manau, kad pernelyg rimtai žiūrėdamas į santykius, juos sugadinsi”). Nepopuliariausios buvo siaubo istorija („Man patinka jausti, kad partneris manęs bijo” arba „Paprastai visuomet įsipareigoju partneriui, kuris mane gąsdina”), kolekcionieriaus istorija („Man patinka vienu metu susitikinėti su keliais žmonėmis – kiekvienas partneris patenkina tam tikrus mano poreikius”) bei “autokratinė” istorija („Mano manymu, geriau, kai vienas žmogus yra atsakingas už svarbiausius sprendimus”).

Vyrų ir moterų meilės istorijos

1996-aisiais psichologijos mokslų daktaras Mahzadas Hodži atliko porų tyrimus. Jie parodė, kad moterims dažniau būdinga kelionės istorija, o vyrams labiau patinka meniškoji („Fizinis patrauklumas yra pagrindinis bruožas, kuriuo turi pasižymėti mano partneris”), kolekcionieriaus ir pornografinė („Labai svarbu sugebėti patenkinti visus savo partnerio seksualinius troškimus bei įgeidžius” arba „Aš niekada negalėčiau būti laimingas su partnere, kuri netrokšta naujų patyrimų savo seksualiniame gyvenime”). Vyrai taip pat rinkosi ir pasiaukojimo istoriją („Manau, kad aukojimasis yra esminė tikros meilės dalis”). Paaiškėjo, kad ir vyrai aukojasi dėl tokių dalykų, kuriuos moterys laiko reikšmingais.

Nė viena istorija negarantuoja sėkmės, tačiau kai kurios aiškiau negu kitos gali atskleisti požiūrį į santykius: verslininko, kolekcionieriaus, vyriausybės, siaubo, policininko („Manau, kad svarbu sekti kiekvieną partnerio žingsnį” arba „Partneris dažnai skambina man kelis kartus per dieną, kad paklaustų, ką veikiu”), atsigavimo („Dažnai atsitinka taip, kad aš tiesiog padedu žmonėms susitvarkyti savo gyvenimą” arba „Man reikia ko nors, kas padėtų atsigauti po skaudžių praeities išgyvenimų”), mokslinės fantastikos („Mane traukia žmonės, turintys neįprastų ar keistų bruožų”) ar teatro istorijos („Manau, kad mano artimi santykiai yra tarsi spektaklis” arba „Mane traukia žmonės, kurie vaidina keletą vaidmenų”). Kaip istorijos valdo mūsų santykius Jei kalbėtumėme su ką tik išsiskyrusiais žmonėmis, pastebėtumėte, kad dažnai jų skyrybų istorijos skamba kaip visiškai skirtingų intymių santykių aprašymai. Iš tiesų taip ir yra. Kad santykiai būtų sveiki ir laimingi, svarbiausia – abiejų partnerių istorijų suderinamumas, t. y. jų lūkesčių suderinamumas. Nenuostabu, kad 1998-aisiais psichologijos mokslų daktarų Mahzado Hodži ir Maiklo Barnso atlikta studija parodė, jog kuo panašesnės abiejų partnerių istorijos, tuo laimingesni jie jaučiasi drauge.

Dviejų žmonių istorijos yra suderinamos, jei jie atlieka vienas kitą papildančius vaidmenis vienoje istorijoje, pavyzdžiui, princo ir princesės, arba jei tos istorijos pakankamai panašios, kad būtų galima sujungti į vieną naują. Pavyzdžiui, pasakų istoriją galima suderinti su sodininko istorija, nes puoselėjant ir prižiūrint “sodą”, t.y., santykius, galima tuo pat metu svajoti apie princą ant balto žirgo. O pasakų ir verslininko istorijų nelabai sujungsi, nes jų labai skirtingi idealai – princai ir princesės pasakose tikrai nedaro karjeros! Žinoma, istorijų suderinamumas nėra vienintelė sėkmingų santykių sudedamoji dalis.

Kartais mūsų mėgstama istorija gali mums pakenkti. Žmonės neretai mėgina realybe paversti pavojingas ar nemalonias istorijas. Šitaip kas nors, pasirinkęs siaubo ar atsigavimo istoriją, gali mėginti normalius santykius paversti košmaru Guobų gatvėje. Žmonės skundžiasi, kad jie nuolat susideda su blogais partneriais, jiems nesiseka. Iš tikrųjų sėkmė čia niekuo dėta – tiesiog jie nesąmoningai ieško tokių partnerių, kurie vaidintų jų meilės istorijas, arba įperša savo istorijas sutiktiems.

Surežisuokime laimingą pabaigą

Mėginimas spręsti savo santykių problemas keičiant savo elgesį ar įpročius paprasčiausiai nepavyks, nes krizė kyla dėl istorijos, kurią „vaidiname”. Kol nepakeisime savo istorijos ir mėginsime naikinti simptomus, o ne priežastis, nieko nebus. Jei mes nepatenkinti savo partneriu, reikia analizuoti ne jo nuodėmes, bet tai, ar jis atitinka mūsų lūkesčius.

Kad išsiaiškintumėme, ko norime patys, turime apmąstyti visus praeities santykius bei paklausti savęs, kokiomis savybėmis pasižymėjo žmonės, kurie mus traukė, ir žmonės, kuriais mes netrukus nustojome domėtis. Be to, turime suprasti, kokią romantišką istoriją stengiamės papasakoti, ar ji potencialiai veda į „ilgo ir laimingo gyvenimo” scenarijų.

Supratę nuostatas ir įsitikinimus, slypinčius istorijoje, kurią priimame kaip savo, galime mėginti ją keisti. Galime savęs paklausti, kas mums patinka ir kas nepatinka šioje istorijoje, ko trūko santykiams su kitu žmogumi, ir kaip norėtumėme juos pakeisti. Kaip perrašyti scenarijų? Gali būti, kad teks visai keisti istoriją, o gali pakakti tik paredaguoti esamą istoriją, kad ji taptų truputį praktiškesnė.

Mes galime pakeisti savo istoriją eksperimentuodami su naujais skirtingais scenarijais. Kartais pakeisti rizikingas istorijas (tokias kaip siaubo) į perspektyvesnes (tokias kaip kelionės istorija) mums gali padėti ir psichoterapija.

Jei jau atpažinome savąją istoriją, galime pradėti ieškoti jos elementų potencialiuose savo partneriuose. Meilė gali atspindėti istoriją, nes istorija – tai ji pati. Skirtumas tik tas, kad mes esame autoriai ir galime susikurti laimingą pabaigą.