Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: praeitis ir ateitis pasąmonėje
Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius, sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė pasąmonės išraiška.
Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai domina entomologus. Jei kas nors, nepatyręs ir mažai išmanantis apie sapnus, mano, kad sapnai yra nieko nereiškiantys chaotiški atsitiktinumai, jis turi teisę taip manyti. Bet jeigu darome prielaidą, kad jie yra normalūs įvykiai (o tokie jie ir yra), tai esame priversti pripažinti, kad jie yra arba priežastiniai,- t.y. kad jų buvimas turi racionalią priežastį,- arba tam tikra prasme tikslingi, arba tokie ir tokie.
Pabandykime pažvelgti šiek tiek atidžiau į tai, kaip sąmoningos ir nesąmoningos psichikos turinys yra tarpusavyje susiję. Panagrinėkime pavyzdį, kuris visiems gerai žinomas. Staiga jūs pamiršote, ką ketinote sakyti, nors dar prieš akimirką mintys buvo labai aiškios. Arba, pavyzdžiui, norite kam nors pristatyti savo draugą ir staiga, kai ruošiatės ištarti jo vardą, nebegalite jo prisiminti. Sakote, kad negalite prisiminti, nors iš tikrųjų mintis tapo pasąmonine ar bent jau akimirką atsiskyrė nuo sąmonės. Taip pat ir su mūsų pojūčiais. Jei mes klausomės kokios nors nenutrūkstamos, bet vos girdimos natos, tai mums atrodo, kad garsas periodiškai nutrūksta, o paskui vėl atsiranda. Toks vibravimas atsiranda dėl periodiško dėmesio susilpnėjimo ir sustiprėjimo, o ne dėl to, kad keistųsi pats garsas.
Tačiau kai kas nors išslysta iš mūsų sąmonės, jis nenustoja egzistavęs, kaip kad už kampo pradingęs automobilis neištirpsta ore. Mes tik jo nematome, ir tiek. Lygiai taip pat, kaip mes galime tą automobilį vėl pamatyti, taip pat mes vėl išvystame mintis, kurios laikinai buvo pradingę.
Taigi pasąmoninė dalis susideda iš daugybės laikinai neryškių minčių, įspūdžių ir vaizdinių, kurie, nors ir užmiršti, ir toliau veikia mūsų sąmoningas mintis. Štai žmogus išsiblaškęs eina per kambarį ko nors atsinešti. Staiga sustoja, atrodo visiškai sutrikęs – jis pamiršo, ko jam reikėjo. Čiupinėja daiktus ant stalo lyg lunatikas ir neprisimena savo pradinio ketinimo, tačiau nesąmoningai yra jo vedamas ir pagaliau suvokia, ko jis nori. Jam pasufleravo jo pasąmonė.
Stebint neurotiko elgesį, galima pamatyti, kad daugelis dalykų, kuriuos jis daro, atrodo taip tarsi jis juos darytų sąmoningai ir tikslingai. Tačiau jeigu mes jį apie tai paklaustume, paaiškėtų, kad jis arba jų nesuvokia, arba visai ką kita turi galvoje. Jis girdi ir negirdi, mato, bet yra aklas, žino ir nežino. Šie pavyzdžiai yra tokie dažni, kad specialistas greitai suvokia, jog nesąmoningas psichikos turinys veikia taip, tarsi jis būtų sąmoningas, ir kad niekada tokiais atvejais negali žinoti, ar mintis, kalba ar veiksmas yra tikrai sąmoningi, ar ne.
Būtent dėl tokio elgesio daugybė gydytojų atmeta isteriškų pacientų teiginius kaip gryną melą. Tokie žmonės išties pasako daugiau netiesos, negu bet kuris iš mūsų, bet čia visai netinka žodis “melas”. Iš tikrųjų, jų dvasinė būklė sukelia elgesio netikrumą, kadangi jų sąmonė dažnai nelauktai užtemsta, įsikišus pasąmonei. Panašiai gali kaitaliotis netgi jų odos pojūčių suvokimas. Vieną akimirką isterikas pajunta adatos dūrį į ranką, o jau kitą gali šito visai nepastebėti. Jeigu jo dėmesys yra sutelktas į kokį nors vieną tašką, visas kūnas gali būti visiškai nejautrus skausmui tol, kol atslūgsta užtemdanti jo pojūčius įtampa. Tada pojūčiai iškart atgyja. Tačiau jis visą laiką nesąmoningai žino, kas vyksta.
Hipnotizuodamas tokį pacientą gydytojas šį procesą mato labai aiškiai. Visai nesunku įrodyti, kad pacientas žinojo visas smulkmenas. Dūris į ranką arba frazė, pasakyta sąmonės užtemimo metu, gali būti prisiminta taip gerai, lyg nebūtų buvę nejautrumo skausmui ar “užsimiršimo”. Prisimenu moterį, kuri buvo atvežta į kliniką visiško stuporo būklėje. Kitą dieną atgavusi sąmonę, ligonė žinojo, kas ji tokia, bet nežinojo, kur ji yra, kaip ir kodėl čia atsidūrė ir netgi atvykimo datos. Tačiau po to, kai ją užhipnotizavau, ji man pasakė, kodėl ji susirgo, kaip pakliuvo į kliniką, kas ją atvežė. Visas šias detales galima buvo patikrinti. Ji netgi pasakė tikslų laiką, kada buvo atvežta, nes matė laikrodį priėmimo kambaryje. Hipnozės metu jos atmintis buvo visiškai aiški, lyg ji būtų turėjusi sąmonę visą laiką.
Aptardami tokius dalykus, mes remiamės klinikiniais stebėjimais. Todėl daug kritikų mano, kad pasąmonė ir visi jos subtilūs pasireiškimai priskirtini išimtinai psichopatologijos sferai. Jie mano, kad bet koks pasąmonės pasireiškimas yra kažkas neurotiška arba psichotiška ir neturi nieko bendra su normalia dvasine būsena. Bet neurotiniai reiškiniai nebūtinai yra sukeliami vien tik ligos. Iš esmės jie ne daugiau kaip normalių reiškinių patologinis padidėjimas ir būtent būdami tokiu patologiniu padidėjimu, jie yra ryškesni negu normalūs. Isterijos požymiai būdingi visiems normaliems žmonėms, bet jie yra tokie nežymūs, kad dažniausiai yra nepastebimi.
Pavyzdžiui, užmaršumas yra normalus reiškinys – tam tikros sąmoningos idėjos praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys. Kai jis nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie rūpėjo anksčiau, panašiai kaip prožektorius apšviečia naują plotą, palikdamas tamsoje anksčiau apšviestą vietą. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu gali išlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejais jų aiškumas kinta (“banguoja”).
Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalima iškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimo slenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką, kartais po daugelio visiškos užmaršties metų.
Čia aš kalbu apie dalykus, kuriuos sąmoningai matėme ar girdėjome ir vėliau pamiršome. Bet mes visi girdime, matome, užuodžiame ir ragaujame daugelį dalykų, tuo metu jų visai nepastebėdami, nes mūsų dėmesys tuo metu nukreiptas į ką nors kita, arba todėl, kad poveikis mūsų pojūčiams pernelyg silpnas, kad išliktų sąmoningas įspūdis. Tačiau pasąmonė juos pastebėjo, ir šitokie pasąmoniniai juslių suvokimai svarbūs mūsų kasdieniame gyvenime. Mums to nesuvokiant, jie daro įtaką tam, kaip mes reaguojame į įvykius ir žmones.
Ypač pamokantį, mano nuomone, pavyzdį pateikė vienas profesorius. Jis vaikščiojo po laukus su savo mokiniu ir buvo įsigilinęs į rimtą pokalbį. Staiga jis pajuto, kad jo mintis nutraukė netikėtai užplūdę ankstyvos vaikystės prisiminimai. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko. Niekas iš to, apie ką kalbėta, nebuvo su jais susiję. Atsigrįžęs pamatė, kad jie ėjo pro fermą, kai iškilo pirmasis vaikystės prisiminimas. Jis pasiūlė savo mokiniui grįžti į tą pačią vietą, kur jį užplūdo jo prisiminimai. Grįžęs pajuto žąsų kvapą ir iškart suprato, kad būtent tas kvapas pažadino prisiminimus.
Jaunystėje jis gyveno fermoje, kurioje buvo auginamos žąsys ir specifinis jų kvapas paliko neišdildomą, nors ir užmirštą, įspūdį. Eidamas pro fermą, jis pajuto kvapą nesąmoningai, ir šis nesąmoningas suvokimas sugrąžino seniai pamirštus vaikystės potyrius. Šis suvokimas buvo pasąmoninis, nes dėmesys buvo sutelktas kitur, ir stimulas nebuvo pakankamai stiprus, kad pakeistų dėmesio kryptį ir tiesiai pasiektų sąmonę. Tačiau jis vis dėlto pažadino “užmirštus” prisiminimus.
Toks “užuominos” (pasufleruojančios replikos) arba “gaiduko” efektas gali paaiškinti neurotinių simptomų pradžią ir taip pat kai kuriuos malonius prisiminimus, kai koks nors vaizdas, kvapas ar garsas primena praeities aplinkybes. Pavyzdžiui, mergina, atėjusi į darbą, regis, gerai jaučiasi ir yra neblogai nusiteikusi. Ir staiga jai ima klaikiai skaudėti galvą, pasireiškia ir kitokie negalavimo požymiai. Nors sąmoningai ji to ir nepastebėjo, ji girdėjo tolimo laivo ruko sireną, kuri jai nesąmoningai priminė nelaimingą išsiskyrimą su mylimuoju, kurį ji labai norėjo pamiršti.
Be normalaus užmiršimo, Froidas aprašė kelis atvejus, kai “pamirštami” nemalonūs prisiminimai – prisiminimai, kurių žmogus mieliau neturėtų. Kaip sakė Nyčė, išdidumo spiriama atmintis pasiduoda. Taigi, tarp užmirštų prisiminimų esama nemažai tokių, kurie atsiduria pasąmonėje (ir panorus neįmanoma jų atgaivinti) dėl to, kad jie nemalonūs ir nepriimtini. Psichologai juos vadina “nuslopintu turiniu”.
Toks atvejis galėtų būti sekretorė, kuri pavydi vienam iš savo viršininko kolegų. Ji nuolat užmiršta pakviesti šį asmenį į susirinkimus, nors jo pavardė būna aiškiai parašyta jos turimame sąraše. Bet paprašyta pasiaiškinti, ji paprasčiausiai pasako “užmiršusi” arba, kad kažkas jai “sutrukdė”. Ji niekada neprisipažįsta – net sau pačiai – tikrosios nepakvietimo priežasties.
Daugybė žmonių klaidingai pervertina savo valios galios vaidmenį ir mano, kad jo mąstymui nieko negali atsitikti, ko jie nenusprendė ar neketino. Bet reikia išmokti aiškiai atskirti sąmoningus (intencionalius) ir nesąmoningus (neintencionalius) proto turinius. Pirmieji kyla iš ego asmenybės; antrieji, vienok, kyla iš šaltinio, kuris nesutampa su ego, bet yra jo “kita pusė”. Kaip tik ši “kita pusė” ir privertė sekretorę užmiršti pakvietimus.
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių mes užmirštam dalykus, kuriuos pastebėjome ir patyrėme; ir lygiai taip pat yra daugybė būdų, kuriais jie proto gali būti prisiminti. Šiuo požiūriu yra įdomus kriptomnezijos arba “paslėpto prisiminimo” pavyzdys. Autorius gali nuosekliai rašyti pagal iš anksto susidarytą planą, plėtodamas savo įrodymus arba siužeto liniją, ir staiga jis nukrypsta nuo temos. Tikriausiai jis išvydo naują idėją, kitokį įvaizdį ar apskritai naują siužeto atšaką. Jei jūs jo paklausite, kas paskatino jį nukrypti, jis nesugebės to pasakyti. Jis galbūt net nepastebėjo to pasikeitimo, nors dabar parašė kažką iš viso nauja, ko jis prieš tai nežinojo. Tačiau kartais galima įtikinamai parodyti, kad tai, ką jis parašė, yra nepaprastai panašu į kito autoriaus kūrinį, kurio, kaip jis yra įsitikinęs, jis niekad neskaitė.
Aš pats radau tokį tiesiog stulbinantį pavyzdį Nyčės knygoje “Taip kalbėjo Zaratustra”, kur jis tiesiog žodis žodin atpasakoja atsitikimą, užrašytą laivo dienyne 1686 metais. Grynai atsitiktinai aš perskaičiau šį neįtikėtiną jūrininko pasakojimą vienoje knygoje, išleistoje apie 1835 metus (pusė amžiaus prieš savo veikalą parašant Nyčei); ir kai aš suradau šį panašų fragmentą knygoje “Taip kalbėjo Zaratustra”, buvau tiesiog priblokštas savito jo stiliaus, kuris taip skyrėsi nuo įprastinės Nyčės kalbos. Aš buvau įsitikinęs, kad Nyčė taip pat skaitė šią knygą, nors jis apie tai savo veikale neužsiminė. Aš parašiau tuo metu dar gyvai jo seseriai laišką, ir ši patvirtino, kad ji ir brolis iš tikro skaitė šią knygą kartu, kai jam buvo vienuolika metų. Sprendžiant iš konteksto, man atrodo, kad visai neįtikėtina, jog Nyčė būtų suvokęs, kad jis plagijuoja kitą pasakojimą. Aš manau, kad praėjus penkiasdešimčiai metų, tas pasakojimas netikėtai pateko į jo sąmoningo proto akiratį.
Tokiais atvejais tai būna tikri, bet nesuvokti prisiminimai. Panašus dalykas gali atsitikti kompozitoriui, kuris vaikystėje girdėjo valstiečių melodiją ar liaudies dainą, ir staiga netikėtai ji įsibrauna kaip atskira tema į jo simfoniją, kurią jis kuria suaugęs. Idėja ar vaizdinys iš pasąmonės vėl atėjo į sąmonę.
Tai, ką aš iki šiol pasakiau apie pasąmonę, tėra vien tik greitosiom apmesti metmenys, rodantys, kokia yra šios sudėtingos žmogaus sielos dalies prigimtis ir kaip ji funkcionuoja. Bet jie nurodo tą sublimuotą medžiagą, iš kurios savaime gali atsirasti mūsų sapnų simboliai. Ši pasąmoninė medžiaga susideda iš visų potraukių, impulsų ir ketinimų; iš visų suvokimų ir intuicijų; visų racionalių ir iracionalių minčių, išvadų, indukcijų, dedukcijų ir prielaidų; ir iš visos jausmų įvairovės. Visi jie (ar bet kuris jų) gali įgyti dalinio, laikino ar pastovaus nesąmoningumo pavidalą.
Ši medžiaga dažniausiai tampa nesąmoninga todėl – kad, taip sakant,- jai nėra vietos sąmonėje. Kai kurios mintys praranda savo emocinę energiją ir tampa pasąmoninės (arba būtų galima pasakyti, jos nebesusilaukia mūsų sąmoningo dėmesio) todėl, kad ima atrodyti neįdomios ar nereikalingos, ar todėl, kad esama kokių nors priežasčių, dėl kurių mes norime išstumti jas iš mūsų akiračio.
Iš tikrųjų yra normalu ir būtina, taip “užmiršti”, kad mūsų sąmoningame prote atsirastų vietos naujiems įspūdžiams ir naujoms mintims. Jeigu taip nebūtų, viskas, ką mes esame patyrę, pasiliktų virš sąmonės slenksčio, ir mūsų protas taptų be galo sujauktas ir sumišęs. Šis reiškinys šiandien yra taip plačiai pripažintas, kad daugelis žmonių, kurie ką nors žino apie psichologiją, laiko jį savaime aiškiu.
Bet lygiai taip pat kaip sąmoningi turiniai gali pradingti pasąmonėje, nauji turiniai, kurie niekad iki tol nebuvo sąmoningi, gali iš ten iškilti. Pavyzdžiui, žmogus gali numatyti, kad kažkas tuoj pat įsiverš į sąmonę – kad “kažkas tvyro ore”, arba kad “pakvipo žiurke” – nujausti kažką negero. Šis atradimas, kad pasąmonė nėra tik praeities sandėlis, bet kad taip pat joje gausu būsimų psichinių situacijų ir idėjų gemalų bei užuomazgų, atvedė mane prie mano paties naujo požiūrio į psichologiją. Šiuo klausimu iškilo daugybė prieštaringų diskusijų. Bet viena yra tikra,- kad be atsiminimų iš nutolusios sąmoningos praeities, iš pasąmonės gali ateiti visiškai naujos mintys ir kūrybinės idėjos,- mintys ir idėjos, kurios niekad iki šiol nebuvo sąmoningomis. Jos kaip latosas išauga iš tamsių proto gelmių ir sudaro svarbiausią pasąmoninės psichės dalį.
Mes matome tai kasdieniniame gyvenime, kai įvairūs prieštaravimai kartais netikėtai yra išsprendžiami, iškilus stulbinantiems naujiems pasiūlymams; daugybė menininkų, filosofų ir netgi mokslininkų savo geriausias idėjas gauna iš įkvėpimo, kuris staiga ateina iš pasąmonės. Sugebėjimas užčiuopti tokią turtingą gyslą ir jos teikiamą medžiagą efektyviai išversti į filosofiją, literatūrą, muziką ar mokslinius atradimus yra vienas genialumo požymių.
Akivaizdžių šio fakto įrodymų mes galime rasti paties mokslo istorijoje. Pavyzdžiui, prancūzų matematikas Puankarė ir chemikas Kekulė už savo svarbius mokslinius atradimus yra dėkingi (kaip jie patys teigė) netikėtiems “vaizdingiems apreiškimams” iš pasąmonės. Prancūzų filosofo Dekarto “mistinis” patyrimas taip pat kilo iš panašaus netikėto apreiškimo, kai jis akimirksniu išvydo “mokslų tvarką”. Britų rašytojas Robertas Lui Stivensonas daugybę metų ieškojo istorijos, kuri atitiktų jo “stiprų dvejopos žmogaus būties pojūtį”, kol “Dakarto Džekilio ir misterio Haido” siužetą jis staiga išvydo sapne.
Vėliau aš smulkiai aprašysiu, kaip tokia medžiaga iškyla iš pasąmonės, ir tirsiu formą, kuria ji būna išreikšta. Dabar aš vien tik noriu pažymėti, kad žmogaus sielos sugebėjimas sukurti tokią naują medžiagą yra ypač reikšmingas tiriant sapnų simbolizmą, nes aš savo profesiniame darbe nuolat įsitikinu, kad sapnų vaizdiniai ir idėjos negali būti paaiškinti vien tik remiantis atmintimi. Jie išreiškia naujas mintis, kurios dar niekad nebuvo pasiekusios sąmonės slenksčio.
