Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: sapnų svarba

Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami.

Tai, ką mes vadiname simboliu, yra terminas, pavadinimas ar net vaizdas, kuris gali būti įprastas kasdieniniame gyvenime, tačiau kuris, be visuotinai priimtos ir akivaizdžios reikšmės, turi dar ir specifines papildomas užuominas ir reikšmes. Jis nurodo kažką neapibrėžtą, nežinoma ar paslėptą nuo mūsų. Pavyzdžiui, daugelis Kretos paminklų pažymėti dvigubos adzės (kauptuko pavidalo kirvis – red.) ženklu. Mes žinome objektą, bet nežinome jo simbolinių reikšmių (nuorodų). Kitas pavyzdys galėtų būti indas, kuris, lankęsis Anglijoj, namie pasakojo draugams, jog anglai garbina gyvulius, nes jis matęs senose bažnyčiose erelių, liūtų ir jaučių. Jis nežinojo (kaip ir daugelis krikščionių), kad šie gyvūnai yra evangelistų simboliai, kilę iš Ezekielio vizijos ir kad tai, savo ruožtu, yra Egipto saulės dievo Horo ir jo keturių sūnų analogija. Dar daugiau, yra tokių daiktų, kaip ratas ir kryžius, kurie yra žinomi visame pasaulyje, bet tam tikromis aplinkybėmis jie turi simbolinę reikšmę. Ką jie tiksliai simbolizuoja, tebėra ginčytinas dalykas.

Taigi žodis arba vaizdinys yra simbolis, kai jis reiškia (nurodo) kažką daugiau negu jo akivaizdi ir tiesioginė reikšmė. Jis turi platesnį „nesąmoningą” aspektą, kuris niekad nėra tiksliai apibrėžiamas ir iki galo išaiškinamas. Nėra net vilties jį apibrėžti ar paaiškinti. Kai protas tiria simbolį, jis mąsto apie tokias idėjas, kurios yra už intelekto suvokimo ribų. Ratas gali nukreipti mūsų mintis link „dieviškos” saulės sąvokos, bet šioj vietoj intelektas turi pripažinti savo nekompetentingumą; žmogus negali apibrėžti „dieviškos” esybės. Kai, nepaisant visų savo intelekto ribotumų, kažką pavadiname „dievišku”, mes tesuteikiame jam vardą, kuris gali būti pagrįstas tikėjimu, bet niekad – faktiniais įrodymais.

Kadangi daugybė dalykų yra už žmogiško supratimo ribų, mes nuolat vartojame simbolinius terminus, kad jie atstovautų sąvokoms, kurių mes negalime apibrėžti ar visiškai suprasti. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos religijos naudoja simbolių kalbą arba įvaizdžius. Bet šitoks sąmoningas simbolių naudojimas tėra tas didžiai svarbaus psichologinio fakto vienas aspektas. Žmogus taip pat kuria simbolius nesąmoningai ir spontaniškai – sapnų forma.

Nėra lengva tai suvokti. Bet būtina, jeigu norime daugiau sužinoti apie tai, kaip funkcionuoja žmogaus psichika. Valandėlę pamąstę suprasime, kad žmogus niekad iki galo nieko nesuvokia ir nieko visiškai nesupranta. Jis mato, girdi, liečia, jaučia skonį, tačiau kaip toli jis mato, kaip girdi, ką pasako jam lytėjimas ir kokį skonį jis jaučia, priklauso nuo jo pojūčių kiekio ir kokybės. Tai apriboja jo aplinkinio pasaulio supratimą. Naudodamas mokslinius instrumentus, jis iš dalies kompensuoja šiuos juslių trūkumus. Pavyzdžiui, jis gali išplėsti regėjimo lauką žiūronais, o klausos – elektriniu stiprintuvu. Tačiau ir labiausiai ištobulinti aparatai tegali priartinti akims tolimus ir mažus objektus arba pagarsinti silpnus garsus. Nesvarbu, kokius instrumentus naudoja, kada nors žmogus pasiekia tikrumo ribą, kurios sąmoningas pažinimas negali peržengti.

Be to, yra ir nesąmoningi mūsų tikrovės suvokimo aspektai. Pirmasis – faktas, kad net kai mūsų jutimai reaguoja į realius reiškinius, vaizdus ir garsus, jie yra kažkaip „išverčiami” iš realybės sferos į psichikos sferą. Psichikoje (mind) jie tampa psichiniais įvykiais, kurių galutinė prigimtis yra nepažini (nes psyche negali pažinti savo pačios substancijos). Taigi bet kokiame patyrime yra neapibrėžtas skaičius nežinomų veiksnių, nekalbant apie faktą, kad kiekvienas konkretus objektas tam tikrais atžvilgiais visada lieka nepažintas, nes mes nežinome pačios materijos pirminės prigimties.

Yra tam tikrų įvykių, kurių sąmoningai mes nepastebime; vadinasi, jie lieka už sąmonės slenksčio. Jie įvyksta, bet jie suimami į save nesąmoningai, mums sąmoningai nežinant. Mes sužinome apie tokius įvykius tik intuicijos akimirkomis arba giliai mąstydami vėliau įsisąmoniname, jog jie turėjo atsitikti; ir nors mes iš pradžių nekreipėme dėmesio į jų emocinę ir gyvybinę svarbą, tai vėliau išsiveržia iš pasąmonės kaip kokia pavėluota mintis.

Pavyzdžiui, ji gali pasirodyti sapno pavidalu. Apskritai bet kurio įvykio nesąmoningas aspektas atsiskleidžia mums sapnuose, kur jis pasirodo ne kaip racionali mintis, o kaip simbolinis vaizdas. Istorijos požiūriu, kaip tik sapnų tyrinėjimas pirmiausia ir leido psichologams tirti sąmoningų įvykių nesąmoningus aspektus.

Kaip tik tokiu pagrindu psichologai taria egzistuojant nesąmoningą sielą (psyche), nors daugelis mokslininkų ir filosofų tai neigia. Jie naiviai ginčija, kad tokia prielaida reikštų, kad tame pačiame individe yra du „subjektai”, arba paprastai tariant, dvi asmenybės. Bet kaip tik ši prielaida ir yra visiškai korektiška. Viena iš šiuolaikinio žmogaus bėdų ir yra tai, kad daugelis žmonių kenčia nuo tokio asmenybės susidvejinimo. Tai jokiu būdu ne patologinis simptomas; tai normalus reiškinys, pastebimas bet kada ir visur. Taip yra ne tik neurotikams, kurių dešinė nežino, ką daro kairė. Ši kebli padėtis tik rodo bendrą nesąmoningumą, kurį nenuneigiamai paveldėjo visa žmonija.

Žmogus savo sąmonę plėtojo lėtai ir per vargą, daugybę amžių, kol tapo civilizuotas (sutarta tokiu laikyti rašto išradimą, apie 4000 m. pr. Kr.). Ir ši evoliucija toli gražu nesibaigė, nes didelės žmogaus psichikos sritys tebeskendi tamsoje. Tai, ką mes vadiname siela (psyche), anaiptol nesutampa su mūsų sąmone ir jos turiniu.

Tasai, kuris neigia pasąmonės egzistavimą, iš tikrųjų daro prielaidą, jog šiandien sielą esame visiškai pažinę. Ir šis įsitikinimas aiškiai yra toks pat klaidingas, kaip ir prielaida, jog žinome visą, ką reikia žinoti apie gamtos pasaulį. Mūsų siela yra gamtos dalis, ir jos paslaptis yra tokia pat beribė. Taigi mes negalime tiksliai apibrėžti nei sielos, nei gamtos. Tegalime konstatuoti, kad, mūsų manymu, jos yra (kuomet jas laikome esant), ir aprašyti, kiek sugebam, kaip jos funkcionuoja. Taigi, be medicinos surinktų įrodymų, yra ir stiprus loginis pagrindas, kad atmestume tokius teiginius kaip: „Nėra jokios pasąmonės”. Tokius dalykus kalbantys išreiškia senatviška „mizoneizmą” – baimę to, kas nauja ir nežinoma.

Šis pasipriešinimas minčiai apie nežinomą žmogaus psichikos dalį turi istorinių priežasčių. Sąmonė yra labai nesena gamtos įgija, ir ji tebėra „eksperimentiška”. Ji trapi, jai gresia specifiniai pavojai, ji lengvai pažeidžiama. Kaip pastebėjo antropologai, vienas iš labiausiai paplitusių psichinių sutrikimų, pasitaikančių tarp primityvių tautų, yra tai, ką jos vadina „sielos netekimu” – tai reiškia, kaip rodo ir pavadinimas, matomą sąmonės suirimą (arba, specialiau tariant, disociaciją).

Tokie žmonės, kurių sąmonės išsivystymo lygis yra kitoks nei mūsų, „sielos” (arba psychės) nejaučia kaip vientisos. Daugelis primityvų mano, kad žmogus, taip pat kaip savo, turi ir „miško sielą”, ir kad ši miško siela yra įsikūnijusi laukiniame gyvūne arba medyje, su kuriuo žmogus tam tikru būdu yra psichiškai tapatus. Kaip tik tai žymus prancūzų etnologas Lucianas Levis-Brulis (Levy-Bruhl) pavadino „mistiniu dalyvavimu”. Jis atsisakė šio termino priešiškos kritikos spaudžiamas, bet man regis, kad jo kritikai buvo neteisūs. Tai yra gerai žinomas psichologinis faktas, kad individas nesąmoningai gali būti tapatus su kitu asmeniu ar objektu.

Šis tapatumas primityvų tarpe įgyja daug formų. Jei miško siela yra gyvūno siela, pats gyvūnas yra laikomas tam tikru žmogaus broliu, pavyzdžiui, manoma, kad žmogus, kurio brolis yra krokodilas, gali saugiai sau plaukioti krokodilų knibždančioje upėje. Jei miško siela yra medis, tas medis tariamas kaip turįs tam individui kažką panašaus į tėvišką autoritetą. Abiem atvejais miško sielos įžeidimas suprantamas kaip paties žmogaus įžeidimas.

Kai kuriose gentyse manoma, kad žmogus turi keletą sielų; šis tikėjimas išreiškia kai kurių primityvių individų jausmą, kad jie yra sudaryti iš keleto sujungtų; bet skirtingų vienetų. Tai reiškia, kad individo siela toli gražu nėra saugiai suvienyta; priešingai, jai gresia pavojus pernelyg lengvai suskilti, užplūdus nevaldomiems jausmams.

Šią situaciją mes žinome iš antropologų studijų, bet ji nėra tokia jau netinkama ir mūsų pačių pažangiai civilizacijai, kaip gali atrodyti. Mes irgi galime disocijuotis (suskilti) ir prarasti tapatumą. Mus užvaldo ir pakeičia nuotaikos, mes prarandame sugebėjimą mąstyti ir negalime prisiminti svarbių dalykų apie save ir kitus,- ir žmonės ima klausti: „Koks velnias į tave įlindo?” Kalbam, jog sugebam „kontroliuoti save”, bet savitvarda yra reta ir nepaprasta dorybė. Mes galime manyti, kad save valdome, bet koks nors draugas nesunkiai mums papasakos apie mus tokių dalykų, apie kuriuos mes nieko nežinome.

Nėra abejonės, net mūsų vadinamame aukštame civilizuotume žmogaus sąmonė dar nėra reikiamai vientisa. Ji tebėra pažeidžiama ir linkusi skilinėti. Sugebėjimas izoliuoti dalį savo psichikos iš tikro yra vertinga savybė. Galime susitelkti tuo momentu prie vieno dalyko, atmesdami visa kita, kam reikia mūsų dėmesio. Bet yra didžiulis skirtumas tarp sąmoningo sprendimo atsiskirti ir laikinai nuslopinti dalį savo sielos, ir būsenos, kai tai atsitinka savaime, žmogui šito nežinant, nesutinkant ir net priešingai jo norams. Pirmasis yra civilizacijos laimėjimas, antrasis – primmityvus „sielos netekimas” arba net patologinė neurozės priežastis.

Taigi net mūsų dienomis sąmonės vieningumas tebėra abejotinas: jis labai lengvai gali būti suardytas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas, labai pageidautinas vienu požiūriu, bus abejotinas laimėjimas kitu, nes dėl to socialiniai tarpusavio santykiai netektų įvairovės, spalvų ir šilumos.

Taigi tokiame kontekste ir turime apžvelgti, kokie svarbūs yra sapnai – tos netvirtos, nepagaunamos, nepatikimos, neaiškios ir netikros fantazijos. Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, aprašysiu kaip jis rutuliojosi daugelį metų ir kaip aš priėjau prie išvados, kad sapnai yra dažniausiai pasitaikantis ir visuotinai prieinamas šaltinis tirti žmogaus sugebėjimą simbolizuoti.

Views All Time
Views All Time
3125
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 48 = 57