Mokslo sritys

Vokiečių aviganis - vilkinis šuo

pagal
Vokiečių aviganis - vilkinis šuo
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veilė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje. Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė. Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose. Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.

Rotveileris

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tai sena veislė buvo išvesta Vokietijos pietuose gyvulių pirklių, todėl šunys ilgą laiką buvo vadinami "mėsininkų šunimis". Jie padėdavo perginti į muges galvijus, saugodavo ir nešdavo lengvus krovinius. Dabartinį pavadinimą šunys gavo 1907-8 metais organizavus šios veislės šunų draugiją. Rotveileris - didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija.

Šunys

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, palapinėse, būdose, namuose. Naminiai šunys skirstomi į 3 grupes: medžiokliniai, tarnybiniai (kartais dar išskiriami kaip atskira grupė sportiniai tarnybiniai), dekoratyviniai. Šunys serga pasiutlige, niežais, kerpančiąja dedervine, kirmėlinėmis ligomis (visomis tomis ligomis gali užsikrėsti ir žmogus). Šuo - seniausias naminis gyvulys. Tai rodo akmens amžiaus archeologiniai radiniai. Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus "stalo". Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje, būsto ir daiktų sargu.

Kaukazo aviganis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Labai sena Kaukazo avių augintojų išvesta veislė. Kaukazo aviganiai saugo bandą nuo plėšrūnų, atlieka tarnybą. Jie labiausiai paplitę Gruzijoj, Armėnijoj ir Azerbaidžiane. Užkaukazės rajonuose šie šunys daug stambesni, o stepių rajonuose - lengvesnio tipo, aukštesni, trumpesnio plauko. Kaukazo aviganiai yra tvirto, grubaus tvirto konstitucijos tipo, pasižymi įgimtu piktumu ir nepasitikėjimu svetimais. Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau 65 cm, patelių ne mažiau 62 cm.

Mauras, Margis, Mopsiukas ir kiti

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Praėjusį pavasarį, pradėjau surašinėti Liškiavos apylinkių šunis, ketindamas patikrinti keletą hipotezių ir susipažinti su tolimesniais kaimynais bei jų kiemsargiais. “Žaliasis pasaulis” atsiuntė moksleivės Dalios Kosmočiūtės anketą “Šuo upninkiečių gyvenime” ir Vilniaus krašto gyvūnų globos ir apsaugos bendrijos parengtą klausimyną. Konsultavausi su Zenonu Butkevičiumi. Ir šis darbas pasirodė labai prasmingas. Dabar galiu patarti kraštotyra besidomintiems moksleiviams: prieš leisdamiesi į tolimus žygius, ištyrinėkite savo ir kaimyno kiemą. Dabar man netgi keista, kad Gyvūnų globos draugija neorganizavo tokio darbo. Mes net neturime lietuviško šunų vardyno. Kiek sugadinome popieriaus spausdindami visokias paikas pranašystes ir naivius sapnininkus, o lietuviškų gyvulių vardų dar neatspausdinome. Šiokia tokia pradžia, tiesa, jau padaryta – “Valstiečių laikraštis” paskelbė Broniaus Lozoraičio ir Loretos Skėraitytės surinktus gyvulių vardus, bet visi žodžiai ten lyg iš maišo papilti. Pirmiausia visus Murdukus, Murmalius, Babaužius, Birbuoles, Kemsius ir Krypuoles reikia atskirti nuo Eolų, Eukaliptų ir Fortūnų. Jaučiame skirtumą? Tarptautiniai ir literatūriniai vardai dabar labai plinta, bet ne jie yra svarbiausi. Jeigu norime išsaugoti savitumą ir tautosakos vertybes, pirmiausia surinkime visus lietuviškus vardus.

Landsyras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Landsyras aukštakojis ir ne tokio gremėzdiško sudėjimo, kaip niūfaundlendas. Jo kaukolė kampuotesnė ir tiesesnė, kailis tankesnis. Niūfaundlendų mėgėjai svarstė, ar nereikėtų abu pogrupius galutinai atskirti, kaip savarankiškas veisles. 1960 m. Vienoje vykęs Tarptautinės kinologijos federacijos posėdis priėmė nutarimą parengti atskirus standartus niūfaundlendams ir landsyrams. Vėliau jie buvo patvirtinti. Pagal federacijos nutarimą lansyras laikomas dėmėtąja niūfaundlendo veislės grupe, o ne atskira veisle, nes abiejų variantų šunų stichija - vanduo. Būdami geri plaukikai, turėdami stiprų gelbėjimo instinktą, jie yra išgelbėję daugybę skęstančiųjų. Turėdami daug puikių bruožų - jie priraišūs ir labai ištikimi, visada gina skriaudžiamus vaikus nuo gręsiančių pavojų, - tapo daugelio pasakojimų ir legendų herojais.

Gyvūnų laikymo problemos miestuose

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kol kas Vilniuje neturime gyvūnų globos namų, į kuriuos būtų galima atvežti sužeistus naminius ar laukinius gyvūnus.Tačiau radome išeitį. Vilnius – vienintelis Lietuvos miestas, kuris nuo 2002 metų skiria lėšų sužeistiems gyvūnams gelbėti. Žmonės, radę sužeistą gyvūną, gali drąsiai vežti į artimiausią veterinarijos gydyklą. Galima ir iškviesti veterinarijos pagalbą. Gyvūnams suteikiama pirmoji pagalba, o vėliau, jei reikalingas tolimesnis gydymas, veterinaras, pritarus Vilniaus krašto gyvūnų globos ir apsaugos bendrijai, gydo toliau.

Afganų kurtas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Daugelis atėjusių į šunų parodas kaskart ieško jose įdomios, originalios išvaizdos šunų, kurie dar neseniai buvo žinomi tik iš nuotraukų, nors Anglijoje jie auginami jau apie 100 metų. Afganų kurtų tėvynė - Afganistanas. Jie ten buvo veisiami nuo neatmenamų laikų ir labai vertinami kaip medžiokliniai bei bandų ganymo aukštikalnėse šunys. Sunkiomis medžioklės sąlygomis aukštuose kalnuose šuo turėjo būti užsigrūdinęs, ištvermingas, vikrus, greitas, drąsus, stiprus ir turėti tokį kailį, kuris apsaugotų nuo gamtos negandų. Visus šiuos reikalavimus ir atitinka afganų kurtas - gražus rytietiškas šuo, pasižymintis jėga ir egzotiškumu.

Metalo kontrabandininkams kelią į Lietuvą nesėkmingai žvalgė baltarusių šuo

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nors pasienyje su Baltarusija kontrabandininkai buvo labai atsargūs ir išradingi, pergudrauti Varėnos pasieniečių jiems nepavyko. Vėlai vakare Šalčininkų rajono Kužių kaime esančio tvenkinio ledu spalvotųjų metalų krovinį kontrabandininkai į Lietuvą per sieną gabeno prieš tai patikrinę atvirą vietovę su šunimi. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Varėnos rinktinės Specialiosios paskirties būrio pasieniečiai čia surengė pasalą. Keliose atokesnėse vietose prie Kužių tvenkinio įsitaisę pasieniečiai jo krantą ir apylinkes tamsoje žvalgė naktinio matymo prietaisais.

Bokseris

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiuolaikinio bokserio protėviai buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz., su meškomis, jaučiais). Pagrindinis jų požymis buvo sunki, trumpu stambiu snukiu, galingais žandikauliais ir stipriu sukandimu galva. Įvairiose šalyse buvo skirtingų šios veislės tipų. XIX a. II pus. šunų mėgėjai atkreipė dėmesį į šią veislę ir, kryptingai kryžmindami įvairias veisles, išvedė dabartinį bokserį, mažai kuo primenantį protėvius, bet išsaugojusį jų savybes, ypač drąsą, jėgą ir piktumą.

Neakivaizdinės jaunųjų kinologų mokyklos nuostatai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neakivaizdinę jaunųjų kinologų mokyklą (NJKM) kuria Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras (LJGC), padedamas Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA), Lietuvos kinologų draugijos (LKD) ir Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD). Mokykla dvimetė. Mokytis kviečiami 9-11 klasių moksleiviai. Apie priėmimą į Neakivaizdinę jaunųjų kinologų mokyklą bus skelbiama Lietuvos spaudoje, televizijoje ir apie tai bus informuoti švietimo skyriai. Norintieji mokytis šioje mokykloje turės parašyti ir atsiųsti darbą viena iš paskelbtų temų. Į užsiėmimus moksleiviai bus kviečiami individualiai. Savarankiškas mokymasis ir mokymas vyks pagal mokyklos veiklos programą, kuri sudaroma dvejiems metams ir tvirtinama Centro direktoriaus.

Senbernaras

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose. XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą. Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes.