Mokslo sritys

Tipiškas stresines situacijas galima suskirstyti į: laiko stresą – kylantis situacijose, kai trūksta laiko užduotims atlikti; atsakomybės stresą – kyla situacijose, kuriose nuo priimto sprendimo daug kas priklauso, kai žmogus yra priverstas rizikuoti ir pan.; socialinį psichologinį stresą – kylantis įvairiose bendravimo situacijose; fizinį stresą – kylantis nepalankiose fizinėse sąlygose; vidinių prieštaravimų stresą – kylantis vidinių psichologinių konfliktų situacijose. Analizuojant detaliau, galima paminėti, jog dažnai pasitaiko, kad psichinį stresą ir jį sukeliančius veiksnius apibūdina dvi sąvokos: per didelis krūvis ir nepakankamas krūvis. Ne tik dirbant viršvalandžius, bet kartais ir paprastų užduočių vykdymas gali būti stresinis. Remiantis opozicinėmis poromis “per daug-per mažai”, “per sunku-per lengva”, stresą galima charakterizuoti kiekybiškai ir kokybiškai. Atliekamas darbas gali būti per didelio ir nepakankamo krūvio. Pav. darbas prie konvejerio kiekybiškai per didelio (daug produkcijos), o kokybiškai (monotoniškas) yra nepakankamo darbo krūvio. Funkciniu požiūriu klaidinga siekti visiškai mažo darbo krūvio, nes dirbančiajam tinkamiausias yra optimalus krūvis.

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius , žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius. Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais).

Autoriai atliko išsamią dvidešimties jaunų žmonių, kurie augo šeimose vieni, apklausą interviu metodu. Teminė analizė atskleidė, kad buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams. Vidutinis žmonių skaičius JAV šeimoje mažėja. Tiek vienišos motinos, tiek poros vis dažniau nusprendžia auginti vieną vaiką (Gallup & Newport, 1990). Nepaisant šių svarbių demografinių pokyčių, dar egzistuoja neigiami stereotipai apie vieną vaiką šeimoje.

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų? Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai - vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs (tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys - ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų - regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys - į subjektyvųjį.