Mąstymas
Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius , žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius.
Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais).
Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada mes lengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties diena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsnių pažinimas verčia net suabejoti, ar tikrai ir toliau taip bus (gali užgesti saulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokio pasikeitimo tikimybė ir labai maža.
Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje – vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu). Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties, atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas, temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.
Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas. Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių klausimais. ,,Grynojo mąstymo” teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymas atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant mastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius ( “Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”). Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir patyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir techninės kūrybos veikloje.
Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti, kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga.
Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes. Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos, kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams ar reiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymui talkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tik ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokos gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliais žodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniams sąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus.
Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas visų pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma – vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi tik objekto vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas nesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi, galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?” (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas” ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų. Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai, be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena, izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių (jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos esmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jų savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai. Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo, organizavimo, struktūrinimo priemonė.
Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir žodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savo išore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas “stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas galimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yra apibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės žodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti bendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų, todėl pagreitina sąvokų įgijimą. Sąvokos, kuriose sukaupta istorinė visuomenės patirtis, formavosi tūkstantmečiais, o mokantis jas galima įgyti greitai.
Ne visų sąvokų ryšys su žodžiais vienodas. Priklausomai nuo to, kaip sąvokos formuojasi, kokie jų vartojimo psichologiniai ypatumai, įprasta skirti dvi jų rūšis: buitines, ikimokslines, ir mokslines sąvokas. Pirmosios įgyjamos, kaupiantis praktinei gyvenimo patirčiai, dažnai susiduriant su panašiais ir panašios paskirties daiktais bei reiškiniais. Tokių sąvokų turinį paprastai sudaro bendrieji vaizdiniai. Mokslinės sąvokos, atvirkščiai, pradeda formuotis nuo žodžio – termino – ir jo reikšmės supratimo: padedant kalbai, čia iš pradžių išskiriami pagrindiniai sąvokos požymiai, suformuluojamas jos apibrėžimas. Taigi žodžio vaidmuo daug didesnis kuriant mokslines sąvokas negu buitines. (Todėl lengviau apibrėžti pvz., sąvoką “stačiakampis” negu sąvoką “knyga”.) Kita vertus, norint laisvai operuoti mokslinėmis sąvokomis, reikia turėti žinių ir praktinės jų vartojimo patirties. (Tai neretai pajunta pradedantis studijuoti kokį nors dalyką, pvz., psichologiją, kai tenka pradėti operuoti sąvokomis “pojūtis”, “suvokimas” “abstrahavimas”, “insaitas” ir kt.)
Nors buitinės ir mokslinės sąvokos turi specifinių bruožų, tarp jų nėra griežtos ribos. Vadindami daiktus tais pačiais žodžiais, gali bendrauti skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonės, nors jų vartojamo žodžio reikšmės daug kuo skiriasi. Antai žodis ,,vanduo” viena reiškia vaikui, kita – fizikui ar chemikui.
Sąvokos kinta, turtėjant žodžio reikšmei. Pavyzdžiui, ikimokslinę sąvoką (vaisius – ‘tai, kas auga ant.medžio) vėliau, didėjant patyrimui, pakeičia platesnė jo sąvoka (vaisius—ta augalo dalis, kurioje yra sėklos), o pastarąją – teorinio lygio sąvoka (vaisius – tai organas arba organizmas, kuris išsivysto po apvaisinimo). Tačiau žodžio reikšmė ir sąvoka nesutampa. Sąvokoje atsispindi daikto ar reiškinio esmė, todėl jai apibūdinti nereikia visų žodžio reikšmių. Kuri iš šių reikšmių sudaro sąvokos turintį, paaiškėja iš sakinio, kuriuo kas nors teigiama arba neigiama apie sąvokos objektą, kuriuo formuluojamas sprendinys.
Sąvoka ir sprendinys – glaudžiai susijusios minties formos. Sąvoką žmogus turi tada, kai gali ją apibūdinti tam tikrais sprendiniais, t.y. teigdamas tai, kas būdinga, esminga mąstymo objektui ir paneigdamas, kas jam neesminga. Tai išreiškia sprendinio loginę struktūra: abiejų sprendinio pusių – subjekto (S) ir predikato (P) ryšys (S – P) žymi ryšį tarp atskira ir bendra reiškiniuose. Pavyzdžiui, sprendinio “stebėjimas yra planingas, sistemingas suvokimas” subjektą ”stebėjimas” paaiškina predikatas “planingas, sistemingas suvokimas”, įjungdamas stebėjimą į suvokimą, t.y. platesnę reiškinių klasę.
Sąvoka yra pagrindinių sprendinių apie mąstymo objektą sintezė, visuma. Norint trumpai apibūdinti sąvoką, atskleisti jos pagrindinį turinį suformuluojamas apibrėžimas. Apibrėžti sąvoką – tai visų pirma įtraukti ją kitą, platesnę sąvoką arba, logikos terminais tariant, nurodyti artimiausią giminę, į kurią apibrėžiamoji sąvoka įeina kaip tam tikra, rūšis (“stebėjimas – suvokimas”; “kvadratas – lygiagretainis” ir pan.). Toliau apibrėžime nurodomi požymiai, kuriais ši sąvoka skiriasi nuo kitų, tai pačiai giminei priklausančių, rūšinių sąvokų – vadinamieji rūšiniai skirtumai (stebėjimą nuo kitų suvokimo rūšių išskiria jo planingumas ir sistemingumas, kvadratą nuo kitų lygiagretainių – statūs kampai ir lygios kraštinės).
Toks apibrėžimas nurodant artimiausią giminę ir rūšinius skirtumus, labai dažnai vartojamas apibūdinant mokslines sąvokas. Jis padeda išvengti netikslaus – per plataus ar per siauro – sąvokų vartojimo. Tačiau sąvokos negalima tapatinti su apibrėžimu. Vienas apibrėžimas viso sąvokos turinio neatskleidžia. Jis apibūdina objektą ribotai: nuo daugelio reikšmingų ir svarbių kitais atžvilgiais jo charakteristikų atitrūkstama.
Apibrėžimo kaip tam tikros abstrakcijos vaidmuo aiškėja nagrinėjant; vadinamųjų abstrakčių ir konkrečių sąvokų ryšį pažinime. Negalima iš karto pereiti nuo jutiminio konkretaus (visybiško jutiminio) vaizdo prie konkretaus, atkurto mąstymu, t.y. prie konkrečios sąvokos. Iš pradžių tam reikia paruošti medžiagą -išskirti ir ištyrinėti atskiras reiškinio ypatybes, mintyse atsiejant jas nuo kitų. Taip susidaro abstrakčios sąvokos. Jų susidarymas – būtinas tarpinis pažinimo etapas. Abstrakčiose sąvokose giliau nei vaizdiniuose atsispindi tikrovė, bet jos neleidžia nagrinėjamą reiškinį pažinti išsamiai. Susiejant daugelį apibūdinimų, kurie atskirą sąvoką įtraukia į vis sudėtingesnę sąvokų sistemą, kylama nuo abstraktaus prie konkretaus – prie mintyse atkurto įvairiapusio ir vientiso objekto. Taip susiformuoja konkrečios sąvokos. Jos apima ir sujungia priešingas – bendrybės ir atskirybės, esmės ir reiškinio, pastovumo ir kintamumo – charakteristikas. Tokios sąvokos yra “lanksčios, paslankios, reliatyvios, susijusios viena su kita, vieningos priešybėse, kad galėtų apimti pasaulį”. Jos nuolat kinta, vystosi vis adekvatesnio tikrovės atspindėjimo linkme. Tai būdinga ir istorinei sąvokų raidai, ir atskiro individo per visą gyvenimą įgyjamoms sąvokoms.
Sąvokų yra daug rūšių. Detaliau jas (kaip ir kitas mąstymo formas) tyrinėja logikos mokslas. Apsiribosime išskirdami dvi psichologiniu požiūriu skirtingas – gyvenimiškų ir mokslinių – sąvokų rūšis.
Gyvenimiškomis (kai kas vadina “buitinėmis”) laikomos sąvokos, susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui. Mokslinės sąvokos formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Gyvenimiškos sąvokos priklauso kiekvieno individo patirties, todėl jų turinys dažnai būna subjektyvus. Pavyzdžiui, dažnai aptinkant įvairiuose kontekstuose žodį kibernetika vienam ji asocijuojasi su kompiuterių gamyba, kitam su darbo procesų modernizacija ir automatizacija. Mokslinis šios sąvokos apibrėžimas yra toks: “Kibernetika yra mokslas, tiriantis įvairių sistemų bendruosius valdymo procesus, kurie vyksta renkant, perduodant, laikant ir perdirbant informaciją.
Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teiginys yra mintis, kuri ką nors teigia arba neigia. Teiginius sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Turint mintyse tai, kad sakiniai yra tik žodinis teiginių apvalkalas. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengti mąstymo forma. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės.
Mąstymo įvairovė yra labai didelė, dėl to jis klasifikuojamas pagal įvairius požymius.
Pirmiausiai mąstymas skirstomas rūšimis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis mąstymas vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Pavyzdžiui, negalėdamas užvesti automobilio, vairuotojas tikrina kuro,elektros ir kitas sistemas, kol randa gedimo priežastį. Vaizdinis mąstymas operuoja atmintyje turimais vaizdiniais. Pavyzdžiui, buriuotojas iš anksto numato atsirasti su savo jachta optimaliausioje vietoje prie linijos prieš patį starto signalą. Abstraktus sąvokinis mąstymas operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais (pvz., matematikoje). Abstraktus mąstymas sudaro galimybes spręsti tokius uždavimus, kurių turinys nėra prieinamas nei praktiniams veiksmams, nei vaizdams. Abstrakčiu mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatomi logikos dėsniai, visatos kilmė bei sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos.
Žmogus rinkdamasis studijuoti aplinkos inžinerijos fakultete ar kitame inžineriniame fakultete turėtų apsispręsti ar jam tikslieji mokslai yra suprantami, nes jei esi linkęs daugiau prie humanitarinių mokslų čia studijuoti bus sunku.
Tomas.C.
Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas
Vadybos katedra
Naudota literatūra:
1.Siela mokslas gyvensena. Psichologijos įvadas studijų pradžiai. Aleksandras Jacikevičius. Vilnius “Žodynas” 1994
2.Bendroji psichologija. Vilnius “Mokslas” 1986
