„Filosofijos pagrindai“ II. Būties problema. Atgimimas
Renesanso (Atgimimo) epocha apima 15-16 amžius (kai kuriose klasifikacijose ir 14 a.). Tai pasaulio kultūros ir humanistiškosios sąmonės formavimosi laikotarpis. Tarp kitko, kažin ar galima kalbėti apie visuomenės humanistišką sąmonę, jei humanistais vadino universitetų humanitarinių fakultetų profesorius ir studentus. Be to, juk ne „tamsūs” Viduramžiai pagimdė inkviziciją ir raganų medžioklę, o būtent renesansiškasis „humanizmas”. Dar daugiau, pats „atgimimo” terminas ne visai tinka, nes reiškia antikos dvasinės kultūros atgimimą. Iš tikrųjų, pasak vokiečių filosofo Osvaldo Špenglerio (1880-1936), „Renesansas nė karto nepalietė tikrosios antikos”. Tikrai, humanistams būdingas vienašališkumas klasikinės antikos atžvilgiu. Juos domino ne Platonas – racionalistas, o Platonas – mistikas. Juos traukė viskas, kas mistiška: ne Aristotelį jie skaitė, o mistiką Jamblichą (245-330). Plačiai paplinta okultizmas (mistinis mokymas apie kažkokias žmoguje ir gamtoje slypinčias jėgas), vadinamas hermetizmu (dėl mitologinio Hermio Trismegisto vardo). Bandoma atgaivinti eleusiniškąsias misterijas, buvusias Eleusine (Senovės Graikija) ir paskirtas Demetrai (graikų mitologijos derlingumo deivė). Žodžiu, Atgimimas – tai bandymas reanimuoti antikinę pagonybę jos kraštutines ir mistines formas. Kad suprastume Renesanso okultizmą, pateiksiu vieno Agripos Netesheimiečio (1487-1533) knygos „Okultinė filosofija” skyriaus pavadinimą – „Apie mirusiųjų atgaivinimo būdą, ilgalaikį miegą ir būdą apsieiti be valgio”.