Naudota literatūra Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. V., 1992. Bertalanffy L. General System Theory. Harmondsworth: Penguin Books Ltd, 1973. Filosofijos istorijos chrestomatija. V., 1974, 1977, 1980, 1984, 1986, 1987. Fürst M., Trinksas I. Filosofija. V.: Lumen, 1995. Jaspersas K. Filosofijos įvadas. V., 1989. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybė. V., 1980. Maceina A. Dievas ir laisvė. Chicago,…
S. Kjirkegoro (Kierkegaard), XIX a. danų religinio mąstytojo, likimas filosofijos istorijoje susiklostė gana savotiškai. Kol buvo gyvas, jis, kaip filosofas, nebuvo žinomas ne tik Europoje, bet ir pačioje Danijoje. Amžininkai jį žinojo daugiau kaip talentingą religinio pobūdžio rašytoją. Pradedant mūsų amžiaus 3-ju dešimtmečiu, S. Kjirkegoro idėjos tartum naujai atgimsta egzistencialistinėje filosofijoje. Jo veikalai verčiami beveik į visas pagrindines pasaulio kalbas . Ne tik kūryba, bet ir jo asmeninis gyvenimas pasidaro daugybės studijų objektu. Jo kūryba ir gyvenimu domisi egzistencialistai, froidistai, protestantai ir katalikai. Kuo galima paaiškinti šį gana pavėluotą susidomėjimą S. Kjirke- goro filosofinėmis idėjomis? Apibūdindami jo pažiūras tik kaip iracionalistinę ir egzistencinę ; reakciją prieš Hegelio filosofinę sistemą , mes negalėsime bent kiek išsamiau atsakyti į šį klausimą. Be abejonės, S. Kjirkegoras yra ir antihegelininkas, ir vienas iš pagrindinių egzistencializmo teorinių pirmtakų. Tačiau neaišku, kodėl antihegelizmas ir vadinamasis „egzistencinis mąstymo būdas” tapo tokie reikšmingi buržuazinio pasaulio dvasinėje kultūroje.
Prancūzų filosofas ir sociologas, pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte) gimė 1798 m. sausio 19 d. pietinėje Prancūzijoje, Monpeljė (Montpellier) vietovėje, valdininko šeimoje. Baigęs vietinį licėjų, Paryžiaus Politechnikos mokykloje studijavo matematiką, fiziką, astronomiją. 1818—1824 m. buvo didžiojo socialistoutopisto K. SenSimono (Saint-Simon, 1760—1825), iš kurio perėmė kai kurias idėjas, asmeniniu sekretoriumi. 1826 m. O. Kontas pirmą kartą privačiai išdėstė savo pozityviosios filosofijos pagrindus. Po to (persirgęs psichine liga) Politechnikos mokykloje dirbo egzaminatoriumi, vystė ir propagavo savo filosofiją. 1842 m. jis užbaigė savo svarbiausią šešių tomų veikalą ,,Pozityviosios filosofijos kursas” („Cours de philosophie positive”). 1848—1849 m. prancūzų buržuazinės-demokratinės revoliucijos metu O. Kontas kvietė proletariatą atsisakyti revoliucinių siekimų ir priimti pozityviąją filosofiją. 1851—1854 m. jis parašė „Pozityviosios politikos sistemą” („Systeme de politique positive”, v. 1—4), 1856 m.— „Pozityviosios logikos sistemą” („Systeme de logique positive”). Mirė 1857 m.
G. Hegelis (Hegel) gimė 1770 m. rugpjūčio 27 dieną Štutgarto administracijos tarnautojo šeimoje. Jo gyventas laikotarpis pasižymėjo audringais istoriniais įvykiais, kurie vienaip ar kitaip veikė apsišvietusius to laiko žmones. G. Hegeliui dar studijuojant filosofiją ir teologiją Tiubingeno universitete, Prancūzijoje praūžė buržuazinė revoliucija, kurios įvykius jautriai pergyveno ir Vokietijos studentai. To meto G. Hegelio dienoraštis mirga šūkiais, reiškiančiais susižavėjimą prancūzų revoliucija ir jos idealais. Sekdamas prancūzais, su savo bendraminčiais jis sodina laisvės medį, steigia studentų klubą, kovojantį už Vokietijos laisvę. Į amžiaus pabaigą mąstytojas revoliucijos tiesiogiai jau nepropaguoja ir netgi remia konservatyvią Prūsijos politiką. Tuo metu jis teoriškai įrodinėja, kad tik jauni žmonės visada nepatenkinti ir maištauja, o subrendusieji gyvenimo n egandų tiek pamokyti, kad jau lengviau taikstosi su esama padėtimi ir įžvelgia pozityvius jos elementus. Tačiau ir tokie teoriniai samprotavimai nenustelbė ano jaunatviško susižavėjimo prancūzų revoliucijos idealais, ir kiekvienų metų liepos 14 dieną mąstytojas keldavo taurę už tą revoliuciją ir jos siekius.
I. Kantas (Kant) — XVIII a. vokiečių buržuazijos teoretikas. Švietimo laikotarpio idėjų, ypač Ž.-Ž. Ruso (Rousseau, 1712—1778), veikiamas, jis mėgino sukurti teoriją, kuri parodytų žmogaus vietą pasaulyje, išaiškintų, ko reikia, kad žmogus būtų vertas savo vardo. Tačiau švietėjiškos idėjos XVIII a. Vokietijoje susidūrė su specifinėmis sąlygomis: labai silpna ekonomika, kur vyravo feodalinis gamybos būdas, politiniu susiskaldymu ir kitomis iš to plaukiančiomis kon- sekvencijomis. Vokiečių mąstytojai, pabūgę prancūzų revoliucijos pasekmių ar nematydami jėgos, kuri galėtų jų idėjas įgyvendinti, derino jas prie esamos padėties arba skelbė abstrakčiai, nesiedami su gyvenimu. Tai labai būdinga ir I. Kanto filosofijai, kurią K. Marksas vadino vokiškąja Prancūzijos revoliucija . I. Kantas iki šiol žavi tuo, kaip jis apčiuopia ir kelia filosofines problemas, nors sprendžia jas abstrakčiai, ieškodamas kompromiso tarp nesuderinamų dalykų. Todėl jo kūryboje neišvengta nenuoseklumo bei dvilypumo.
Ž.-P. Sartras (Sartre) gimė 1905 m. Prancūzijoje, Šarburo miestelyje. Paryžiuje apsigyveno 1911 m. Jo susidomėjimą filosofija ir literatūra apsprendė ne tik paveldėtas polinkis gražbyliauti, samprotauti, bet ir namų bei draugų aplinka, kurią 1964 m. autorius aprašo knygoje „Žodžiai” („Les Mots”). 1928 m. Ž.-P. Sartras išlaiko egzaminą filosofijos dėstytojo vietai užimti ir dirba Havro, vėliau Berlyno prancūzų institutuose. Stažuodamasis Freiburge ir Berlyne (1932— 1934 m.), intensyviai studijuoja Huserlio, M. Šelerio, M. Haidegerio, K. Jasperso bei psichoanalitikų darbus. Per keletą metų jis ne tik įvaldo Huserlio fenomenologinį metodą, bet ir kritiškai jį įvertina. Tai atsispindi pirmuosiuose filosofiniuose traktatuose: „Emocijų teorijos eskizai” (,,Esquisse d’une theorie des emotions”, 1939) ir „Įsivaizduojamasis: fenomenologinė vaizduotės psichologija” („L’Imagi- naire: psichologie phenomenologique de l’imagination”, 1940). Šiuose darbuose akcentuojama būtinybė pripažinti realistinį žmogaus „aš”, kuris kiekvieną akimirką save įprasmina ir kuria, idant nepaklustų aklai daiktų inercijai.
Prancūzų rašytojas ir filosofas A. Kamiu (Camus) gimė 1913 m. Alžyre. Anksti likęs našlaičiu (tėvas žuvo fronte pirmojo pasaulinio karo metu), būsimasis rašytojas ir filosofas patiria sunkią vaikystę saulėtame krašte. Grožis bei džiaugsmas ir liūdesys — lyg du gyvenimo komponentai — atsispindi jau pirmuose A. Kamiu bandymuose („Išvirkščioji ir geroji pusė”— „L’Envrs et l’endroit”, 1935), taip pat ir vėlesniuose kūriniuose. A. Kamiu mokosi komunalinėje mokykloje, vėliau licėjuje. Dar mokykloje susidomėjęs filosofija, šią discipliną studijuoja universitete (diplominis jo darbas — „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis”, 1936). 1934—1937 m. A. Kamiu buvo Prancūzijos kompartijos narys. Komunistinis judėjimas viliojo jį kovos šūkiais ir tuo, kad gynė nuskriaustuosius, reikalavo jiems teisių; tačiau, nesigilindamas į mokslinius marksizmo pagrindus, į darbo žmonių kovą jis žiūrėjo ne iš klasinių pozicijų. Jis buvo greičiau anarchistas ar maištaujantis revoliucionierius-individualistas. Organizuota klasių kova jam buvo nepriimtina, todėl 1937 m. jis išstoja iš komunistų partijos. Tačiau prieš antrąjį pasaulinį karą spausdintuose jo reportažuose bei straipsniuose vis tik jaučiamas sąžiningo žmogaus nerimas dėl aštrių Alžyro problemų: dėl vargšų neturto bei įvairių socialinių negerovių, dėl kolonijinės valdžios spaudimo vietiniams gyventojams arabams (pavyzdžiui, reportažuose „Kabilijos vargai”).
K. Jaspersas (Jaspers) gimė 1883 m. vasario 23 dieną Oldenburge, banko direktoriaus šeimoje. Motina buvo kilusi iš valstiečių šeimos. Pats Jaspersas su meile ir dėkingumu prisimena savo tėvus. Tėvas išliko jo atmintyje kaip neeilinis žmogus, nekentęs rutinos, doktrinieriškumo bei aklo paklusnumo tradicijoms. Jis nuo mažens pratino savo vaikus prie savarankiškų bei atsakingų poelgių, sprendimų. Motiną jis prisimena kaip veiklią ir atkakliai pasitinkančią gyvenimo smūgius moterį. Kaip pažymi K. Jasperso biografas H. Gotšalkas, šeimoje vyravo gana blaivi ir tolerantiška atmosfera, „buvo ignoruojama bažnytinė dvasia”. Mokėsi Karlas klasikinėje gimnazijoje, kurią baigė 1901 m. ir gavo brandos atestatą. Iš pradžių studijuoja teisės mokslus, norėdamas tapti advokatu. Tačiau netrukus meta teisę, nes, kaip jis pats sako, nusivilia jos abstraktumu. Po to K. Jaspersas tris semestrus studijuoja mediciną Berlyne, Getingene ir Haidelberge, ketindamas specializuotis psichiatrijoje. 1908 m. Haidelberge išlaiko valstybinius medicinos egzaminus.
Su L. Vitgenšteino (Wittgenstein) vardu susijusi ištisa bent jau trijų XX a. dešimtmečių Vakarų filosofinės minties raida. Šio filosofo idėjos ne tik stimuliavo, bet daugeliu požiūrių apsprendė labai skirtingų ir ne mažiau reikšmingų XX a. filosofinių mokyklų — loginio pozityvizmo ir lingvistinės, arba kasdieninės kalbos, filosofijos — vystymąsi: L. Vitgenšteinas laikomas dvasiniu neopozityvizmo tėvu ir drauge su D. Mūru — lingvistinės filosofijos pagrindėju. Jo žymių amžininkų, jų tarpe B. Raselo, pripažinimu, tai būta genialaus žmogaus, apie kurį R. Karnapas vėliau pasakė: „Man Vitgenšteinas buvo filosofas, šalia Raselo ir Fregės, turėjęs didžiausios įtakos mano mąstysenai”; D. Mūro atsiliepimu, „Filosofijoje jis buvo žymiai gabesnis už mane (D. Mūrą.— Aut.) ir ne tik gabesnis, bet ir gilesnis.. .” Liudvigas Jozefas Johanas Vitgenšteinas gimė 1889 metų balandžio 26 d. Vienoje, turtingoje Austrijos žydų šeimoje. Iki keturiolikos metų buvo auklėjamas šeimoje, po to sekė trys mokykliniai metai ir studijos Aukštojoje Berlyno Technikos mokykloje. 1908 m. jaunasis Vitgenšteinas, jausdamas polinkį techninėms disciplinoms, vyksta tęsti mokslų Anglijon, į Mančesterio universitetą.
B. Raselas (Russell) — anglų filosofas, logikas, matematikas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė 1872 m. gegužės 18 d. Velse, senoje aristokratų šeimoje. Vaikystėje buvo auklėjamas namuose, 1890—1894 m. Kembridžo universitete studijavo matematiką ir filosofiją, nuo 1895 m. ten pat buvo stipendiatas moksliniam darbui ir filosofijos lektorius. Intensyviai dirbdamas matematinės logikos ir filosofijos srityje, parašė žymesnius veikalus: „Kritinis Leibnico filosofijos išdėstymas” (,,A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz”, Cambridge, 1900), „Filosofijos problemos” („The Problems of Philosophy”, New York, 1912), „Matematikos principai” („Principia Mathematica”, t. 1— 3, Cambridge, 1910—1913, parašyta kartu su A. N. Vaithedu), „Išorinio pasaulio pažinimas” („Our Knowledge of the External World”, London, 1914) ir kitus. 1916 m. už pacifistinę propagandą buvo atleistas iš darbo, o 1918 m. šešeriems mėnesiams įkalintas. 1919 m. atgauna teisę dirbti universitete, tačiau atsisako ten grįžti ir iki 1930 m. gyvena, skaitydamas viešas paskaitas ir rašydamas knygas moralės, auklėjimo, religijos, filosofijos klausimais. Dirba pedagoginį darbą, įsteigia eksperimentinę mokyklą.